Reikia pastebėti, kad Rečionys iš tiesų kadaise buvo paprasta sovietiniais laikais plėtota gyvenvietė. Vėliau viskas, kaip ir daug kur, keitėsi. Kartais ir ne į gera, nes apleisti pastatai niekam nesudaro gero gyvenimo įspūdžio.
Kai rankos ir akys darbo nebijo
Kaip pasakoja bendruomenės atstovės, viskas prasidėjo prieš keletą metų, kai visi susirinko ir nusprendė nebelaukti jokių gelbėtojų, geresnių valdžių, netikėtų turtingų investuotojų ar sugrįžtančių emigrantų.
Pirmiausia visi atkovojo absoliučiai užžėlusią Kurėnų ežero pakrantę. Reikia pastebėti, kad iš esmės tai nėra bendruomenės ar kaimo teritorija. Tai tiesiog vieša erdvė už kilometro nuo kaimo, ja naudojasi visi.
Anksčiau čia buvo ištisi šabakštynai, o dabar – didžiulė erdvi pieva, nuo nedrausmingų vairuotojų atskirta nemažų akmenų eile. Prie vandens anuomet vedė siauras, per žoles pramintas takelis. Pakrantės medžiai pasenę, išvirtę. Visur pilna per daug metų prikauptų šiukšlių.
Stiklo šukių buvo pririnkta pilna lengvojo automobilio priekaba.
Rečionyse – 300 gyventojų. Ar tikrai įmanoma bendromis jėgomis viską sutvarkyti? Užteko šią mintį pasakyti garsiai ir atsirado didelė palaikymo komanda, kuri kibo į darbą.
Didžioji pakrantės dalis buvo įdirbta, išlyginta, įsėta nauja pieva. Ruošiant dirvą žolei sėti buvo sąžiningai renkamos stiklo šukės.
Darbai nekainavo nieko. Žemės ūkio techniką skolino ūkininkai, žolės sėklos taip pat davė vienas vietos ūkininkų. Visi darbai atlikti pačių gyventojų įrankiais ir rankomis, medžiagos suolams taip pat pačių gyventojų.
Gražiai padirbėjo. Gal jau ir pakanka? Nieko panašaus. Čia prasideda ypač įdomus gyvenvietės momentas – galima pasimokyti, ką derėtų padaryti su apleistais ir nenaudojamais pastatais.
Tokių kaime buvo ne vienas. Tiesa, jie yra iki šiol. Jie ir dabar nėra naudojami, tačiau tapo visai patrauklūs akiai.
Vienas brangiausių ir sudėtingiausių projektų – apleistos parduotuvės sutvarkymas. „Dalyvavome projekte, gavome lėšų medžiagoms ir apleistas pastatas virto Lietuvos šimtmečio atminimu“, – gudriai šypsosi Janina.
Nupirktos ir nudažytos plokštės langams uždengti. Iš metalo lazeriu išpjauti liaudiški ornamentai langams papuošti. Dabar tai yra ilgalaikė puošmena, nors ir patalpos nefunkcionuoja pagal paskirtį.
Pramogų parkas kaime?
Kas toliau? Apleistas darželio pastatas. Jo viena pusė buvo dailiai išpiešta, o erdvė šalia – atkovota nuo brūzgynų ir šiukšlių. Pastatas – nenaudojamas, tačiau turime puikią erdvę iškyloms.
Visai netoli yra kita erdvė, kur bendruomenė taip pat išliejo nemažai prakaito bei gavo finansinės pagalbos savo idėjoms įgyvendinti – kaime esanti Viktoro Bergo ąžuolų giraitė.
Be čia įdėto milžiniško gyventojų darbo, reikėtų atkreipti dėmesį į suoliukus. Edita teigia, kad praktiškai už vieno suoliuko kainą gyventojai pasigamino septynis. Kažkas moka dirbti su medžiu, kažkas pjausto metalą. Tvirti ir stilingi.
Netrukus išvalyta ąžuolų giraitė virto poilsio parku su kliūčių ruožais tarp medžių, karstynėmis ir net lynu, kuriuo galima čiuožti kelias dešimtis metrų.
Beje, buvusi sovietinė garbės lenta paversta kaimą reprezentuojančiu statiniu – įrengtas takas, skelbimų lenta, suoliukai, atnaujinti gėlynai. Teritoriją savanoriškai ir už savo lėšas šienauja kaimo seniūnaitis, o gėles visą vasarą laisto ir prižiūri viena darbšti bendruomenės narė.
„Ar esame daugiausiai savo aplinka besirūpinanti bendruomenė – spręsti jums. Savo nuveiktais darbais labai džiaugiamės ir didžiuojamės. O kokybiška technika visada labai naudinga – mielai priglaustume. O jei dar tyliai veikianti „Husqvarna“ – tikras lobis autostrados pašonės gyventojams“, – vėl šelmiškai čiauška bendruomenės narės.