Daugiau nei tris dešimtmečius dirba gide
Prieš beveik 35-erius metus Regina Vilniaus universitete įgijo gidės specialybę. Kaip ji pasakoja, tais laikais buvo tik penkios specializacijos – istorijos mokytojai, archeologai, archyvarai, muziejininkai, gidai – ir didžioji dalis studentų ketino tapti būtent gidais.
„Mokėmės 5-erius metus, o paskutiniaisiais pradėjau dirbti. Iš karto turėjau nuotykį, – prisimindama šypsosi R.Navickienė. – Dirbau su vadinamaisiais užsieniečiais, kurie iš tiesų buvo lietuviai iš Suvalkų. Vedžiau ekskursiją po Vilnių, o pabaigusi pasiteiravau, ar kas nors turi man klausimų. Jaučiausi pasitikinti savimi, galvojau, kad jų niekas neturės, nes maniau, jog ekskursiją pravedžiau idealiai.“
Vis dėlto iš žmonių grupės atsirado vienas asmuo, kuris Reginos paklausė, koks yra pieno riebumas Lietuvoje. Dabar, pasakodama apie tokį netikėtą klausimą, moteris juokiasi, tačiau anuomet tai ją nemenkai išmušė iš vėžių.
„Man per akis perbėgo visas gyvenimas. Toks jausmas, kad paklausė apie kosmosą. Net neįsivaizdavau, koks gali būti riebumas, tik prisiminiau mamytės žodžius, kai ji sakė, jog pieną taip skiedžia, kad jis nebe baltas, o mėlynas. Mąsčiau, kad jeigu būtų baltas, riebumas siektų 100 proc., tad, vadinasi, yra mažiau.
Žiūrėdama jam į akis, pasakiau, jog 33 proc. Iš turistų reakcijos supratau, kad prašoviau. Baigusi ekskursiją, užbėgau į maisto prekių parduotuvę ir pardavėjos paklausiau, koks pas mus pieno riebumas. Suradome, jog 2,5 proc. Tai buvo pirmas suvokimas, kad gido darbe klausimų gali sulaukti iš bet kokios srities“, – sako R.Navickienė.
Anot Reginos, jauni gidai, neturėdami atsakymo, dažniausiai bando išsisukti ir meluoja, kadangi nedrįsta prisipažinti, jog nežino. Šiandien moteris jau moka, kaip elgtis tokiose situacijose, tačiau anksčiau pati yra papuolusi į nemalonią padėtį.
„Vos baigusi studijas, vedžiau ekskursiją Rusijoje gerbiamai veteranų delegacijai, kuri Lietuvoje kariavo per Antrąjį pasaulinį karą. Jie manęs pradėjo klausinėti tokių dalykų, kurių nelabai gali žinoti, jei ten nekariavai. Galiausiai apsiverkiau – taip nuoširdžiai, su pasikūkčiojimu.
Kitą dieną mane pasikvietė direktorius ir aš buvau įsitikinusi, kad atleis iš darbo. Direktorius paklausė, ką jiems padariau. Pasakiau, jog labai stengiausi, bet išėjo kaip išėjo. Jis vis sakė, kad pas mus dar nėra buvę tokio atvejo, o aš nesupratau, ką tai reiškia, kol neatnešė didžiulės saldainių dėžės, kuri buvo nuo turistų. Matyt, jie patys blogai pasijautė ir taip atsidėkojo“, – šypsosi R.Navickienė.
Kitą dieną mane pasikvietė direktorius ir aš buvau įsitikinusi, kad atleis iš darbo
Dabar, turėdama sukaupusi daug metų patirties, Regina, kai nežino atsakymo į klausimą, nebijo to pasakyti turistams. Be to, yra nemažai gudrybių, kaip galima profesionaliai išsisukti.
„Kartais pasakau, kad dabar žmonės turi namų darbą išsiaiškinti atsakymą, nes gidas nėra googlas. Būna, jog nežinau, ir tuomet visada pagiriu turistus, kad jie yra pirma grupė, kuriai tai įdomu, – aiškina R.Navickienė. – Kitas triukas – pasakyti, jog į klausimus bus atsakyta pasibaigus ekskursijai. Per tą laiką spėji rasti atsakymą, o neretai būna, kad ir patys turistai užmiršta, ko klausė.“
Gidus ir turistus skirsto į kategorijas
Regina gide dirba visoje Lietuvoje, tačiau dažniausiai ekskursijas veda Kaune, kuriame gyvena jau daugiau nei tris dešimtmečius. Būtent ten ji buvo paskirta, kai baigė universitetą, tad kone visi laikinosios sostinės kampeliai moteriai yra puikiai žinomi.
„Žinau labai daug, kiti net sako, kad su manimi smagu vaikščioti, – šypsosi R.Navickienė. – Tačiau kartu yra baisu, nes aš tampu ligoniu, kuris nori viskuo dalintis net tada, kai eina pasivaikščioti su draugais. Pamatau kokį objektą ir klausiu, ar žino, kas čia yra. Pavyzdžiui, neseniai susipažinau su moterimi, kurios vardas Živilė. Iš karto pradėjau klausinėti, ar ji žino, jog šį vardą sugalvojo Adomas Mickevičius, kuris gyveno Kaune. Lygioje vietoje užsivedu pasakoti.“
Nors Reginos galvoje sukaupta daugybė informacijos, ji pripažįsta, kad kasdien tenka išmokti vis ką nors naujo. Pavyzdžiui, per karantiną gidė sukūrė naują ekskursiją apie tarpukario muilą, kosmetiką bei parfumeriją Kaune, o ruošiantis reikėjo visko mokytis kone nuo nulio.
„Kad paruoščiau ekskursiją, ėjau į archyvus, muziejus, skaičiau informaciją, susisiekiau su įvairiais specialistais. Jei skaičiuočiau visas darbo dienas, užtrukau apie dvi savaites. O kur dar bandymai tikrinant, ar ekskursija įdomi ir tinkama, – pasakoja R.Navickienė. – Tada supratau, kiek daug dar nežinau.“
Jei skaičiuočiau visas darbo dienas, užtrukau apie dvi savaites.
Reginos nuomone, gidus galima skirstyti į tris kategorijas: nusikaltėlius, genijus ir paviršutiniškus.
„Pirmieji žino labai daug, bet nieko nepasakoja, kol nepaklausi. Antrieji dirba Lietuvoje tik su lietuviais. Atsivedęs turistus prie Rotušės, negali pasakyti, kad tai yra Rotušė, kuri pastatyta XVI a. viduryje – visi tai žino. Todėl turi ieškoti kitokios informacijos, įdomybių tam, kad nustebintum žmones. Tokiems gidams reikia nusilenkti, nes jie yra vaikščiojančios enciklopedijos.
Trečia gidų kategorija yra ta, kurie veža lietuvius į užsienį. Jie pateikia informaciją keliaudami autobusu, pavyzdžiui, per Lenkiją, kur gali pasakoti apie religiją, karalius, gamtą, muziką, maistą. Tokie gidai patys pasirenka, ką kalbėti, ir užduoda toną, o atvykę į galutinę stotelę, pasamdo vietinį gidą“, – savo sugalvotas gidų kategorijas atskleidžia R.Navickienė.
Per tiek metų Regina susidūrė su daugybe turistų, kuriuos su laiku taip pat ėmė skirstyti į kategorijas. Anot gidės, yra pirmakarčiai, antrakarčiai, trečiakarčiai ir daugiakarčiai žmonės – tai priklauso nuo to, kiek kartų lankosi tam tikroje vietoje.
„Pirmakarčiams tikrai įdomūs tradiciniai, patys žinomiausi lankytini objektai. Tokiems žmonėms turi parodyti, kuo miestas gali didžiuotis, atskleidi jo išskirtinumą“, – aiškina R.Navickienė.
Pirmakarčiams tikrai įdomūs tradiciniai, patys žinomiausi lankytini objektai.
Pagal kartus, kiek turistas yra lankęsis Kaune, Regina sprendžia, su kuo šį supažindinti laikinojoje sostinėje. Moters teigimu, pirmakarčiams būtina parodyti Kauno pilį, Rotušės aikštę, Katedrą, Vytauto bažnyčią, Laisvės alėją, Karo muziejaus sodelį, Velnių muziejų, Pažaislio vienuolyną, Čiurlionio muziejų.
„Antrakarčiams siūlau aplankyti Kiemo galeriją, V.Putvinskio gatvę, Aklųjų muziejų po Soboru, Muzikinį teatrą, Kalantos susideginimo vietą, Centrinį paštą, Filharmoniją.
Trečiakarčiai gali pamatyti fantastiškai atsinaujinusį IX fortą, Aviacijos muziejų, Jurgio bažnyčią ir vidinius kiemelius, Santaką.
Su daugiakarčiais eitume į vidinius senamiesčio kiemelius, Sinagogos muziejų, Prezidentūrą, legendinę spurginę, Karininkų ramovės vidų, pirkčiau bilietus į Muzikinį teatrą, galbūt net aplankytume Žalgirio areną, kurioje organizuojamos ekskursijos“, – galimus maršrutus vardija R.Navickienė.
Kaune yra gausu lankytinų objektų
Reginos akimis, Kaunas yra nuostabus miestas. Gidė tikina nesuprantanti žmonių, kuriems neįdomu apsilankyti muziejuose, susipažinti su miesto istorija bei architektūra.
„Aš esu keliavimo gerbėja, galiu į tą pačią vietą važiuoti 10 kartų ir visada rasiu ką nors naujo, – sako R.Navickienė. – Esu įsimylėjusi Kauną. Man atrodo, kur besi pirštu, ten ką nors rasi – poetus, rašytojus, kunigus, architektūrą, muziejus, edukacijas.“
Anot Reginos, Kaunas itin keičiasi į gerąją pusę. Jos nuomone, miestas atsišviežina, didelį dėmesį skiria vizualikai, visur galima matyti daug gėlių, o tai skatina turistus fotografuotis bei grožėtis.
„Kaunas gražėja kiekvieną dieną. Nesikišdama į politiką ir žiūrėdama tik gidės akimis, miestui galiu parašyti 10-uką, – teigia R.Navickienė. – Tiek pat rašyčiau Druskininkams, Birštonui, Palangai. Vilnius taip pat labai patinka, ten atsirado daug vietų, kur galima nemokamai nueiti. Daug miestų verti aukščiausio įvertinimo – esu Lietuvos patriotė, o mūsų šalis pastaruoju metu itin tvarkosi.“
Nesikišdama į politiką ir žiūrėdama tik gidės akimis, miestui galiu parašyti 10-uką.
Vis dėlto ne visi turistų mėgstami miestai atitinka Reginos kriterijus – štai Nida, anot gidės, yra gerokai užmigusi ant laurų.
„Nidai rašau mažą pažymį, nes ji tvarkosi labai lėtai. Jei medis nugriūva, po dviejų savaičių jis vis dar gulės. Nesuprantu, kaip galima nepašalinti medžio, kuris trukdo praeiti pagrindiniu taku?“ – svarsto R.Navickienė.
Kaip pasakoja Regina, dirbant gidu, kiekviena diena yra kaip nuotykis. Ji kasdienybe vadina tokius įvykius, kaip kambarių trūkumą, turistų pasiklydimą, netikėtus sunegalavimus ar vagystes. Vis dėlto moteris prisimena viena nemalonų nutikimą, po kurio teko iš virėjų išklausyti pamokslo.
„Iš Šaltojo karo muziejaus važiavome į žemaitiškų patiekalų degustaciją ir vėlavome apie 10 minučių, kadangi kelias buvo itin slidus. Buvome neįspėję apie nedidelį užtrukimą, tad virtinukai visą tą laiką virė, o kai atvykome, iš jų buvo likusi košė“, – pasakoja R.Navickienė.
Didžiausias iššūkis tokiame darbe, anot Reginos, yra siekis autobuse įtikti visiems turistams. Kaip ji aiškina, kiekvieną kartą reikia pasistengti, kad visi žmonės būtų laimingi ir patenkinti.
„Autobuse dažniausiai važiuoja žmonės, turintys skirtingus poreikius, požiūrį, esantys įvairaus amžiaus. Pavyzdžiui, neseniai buvo senelių vestuvių 50-metis, tad keliavo pora, kuriai virš 70 metų, jų vaikai ir anūkai, kuriems 2–3 metai. Visi buvo draugiški, tačiau aš turėjau viską pasakoti taip, kad būtų įdomu ir vaikams, ir vyresniesiems. Jei vaikas laimingas, tėvai taip pat laimingi“, – pabrėžia R.Navickienė.
Vos pajautusi, kad darbe darosi nuobodu ir jis šiek tiek nusibosta, Regina iš karto imasi kurti naują maršrutą. Pasak jos, tai padeda išvengti monotonijos, o ir dirbti kur kas įdomiau.
„Man patinka gidės darbas, nes visada tobulėju, smegenys nuolat semia informaciją. Be to, aš pasikraunu, kai matau, kad žmonėms patiko mano ekskursija“, – šypsosi R.Navickienė.