Turėjau svajonę būti astronaute ilgiau, nei įprasta visiems vaikams. Įsivaizdavau save aukštai virš Žemės toli gražu ne iki aštuonerių – su mintimi amžinai trypti tik mūsų planetą susitaikiau vos prieš porą metų. Todėl akivaizdu, kad labiausiai iš viso Kino pavasario repertuaro norėjau pamatyti Alice Winocour filmą „Proxima“.
„Proxima“ pasakoja apie astronautę Sarą, kuri ruošiasi išskristi metams ir palikti savo septynmetę dukrą. Be to, kad man buvo silpna stebint pratybas, kuteno pilvą nuo skafandrų dėl neišsipildžiusios svajonės, aš verkiau pusę filmo. Ir ne dėl to, kad tikriausiai į kosmosą artimiausiu metu iškeliauti nepavyks.
Taigi, apie ką privertė susimąstyti kūrinys apie vienišą mamą astronautę, dirbančią tarp vyrų, ir kodėl šis filmas taip suvirpino mano, beveikė studentės, širdį?
Kai buvau septyniolikos, manęs gydytojas paklausė, kur planuoju studijuoti. Net kiek susijaudinau prieš išsiduodama, kad ruošiuosi stoti į mediciną, visai kaip tamsta: naiviai tikėjausi motyvacinės kalbos, paplekšnojimo per petį ar patarimo, kaip tinkamai pasiruošti egzaminams, tačiau viskas, ką gavau, tai klausimas: „Kam? Graži merga esi, kam tau reikia?“
Po kelerių metų, jau studijuodama antrame kurse, gimtadienyje sulaukiau lygiai tokios pačios pažįstamo mediko reakcijos „kam tau medkė?“ ir komentaro, kad verčiau būčiau stojusi į dizainą, nes jam patiko mano suknelė – skoninga šventei.
Pamenu, nuėjusi į tualetą jame praleidau ilgiau nei tikėjausi – niekaip negalėjau susirinkti atgal išbirusių ašarų ir paslėpti išraudusio veido. Buvau jautri ir su plona skūra. Tada dar nesupratau, ką reiškia visi tokie pasyviai agresyvūs komentarai.
Buvau jautri ir su plona skūra.
Nesupratau, kad daliai vyrų vis dar normalu vertinti moterį kaip prekę. Vieniems tai išeina nuoširdžiai – išorinis grožis jiems svarbesnis už gebėjimus ir natūraliai atrodo, kad mergaitei nelabai ko daugiau ir reikia, kaip tik šypsotis būnant „savo vietoj“, kitiems tokie komentarai – pasąmoninė savigyna, kai pats jaučiasi toks silpnas ir netikęs, kad verčiau įbaugins jauną ir emociškai gležną merginą, įžvelgdamas joje potencialų pavojų, kad ši jo gabumus vieną dieną nustelbs. O juk nėra didesnės gėdos, nei būti lygiam su merga.
Ir tai net nebuvo veiksmas astronautų mokykloje – tokios kalbos kilo dėl manęs, medicinos studentės, netgi turint omenyje, kad didžioji dauguma gydytojų Lietuvoje yra moterys. Tiesa, turiu puikių mentorių ir mokytojų vyrų, tačiau tai nekeičia fakto, kad mergaitės ir moterys įvairiose specialybėse vis dar girdi komentarus apie jų išvaizdą, ne apie gebėjimus.
Šią mintį žiūrint filmą vijo kita: niekaip negalėjau nustoti galvoti apie savo mamą. Pagrindinė herojė net tarp alinančių treniruočių rasdavo laiko savo dukrai ir nepamiršo nė vieno jos pažado. Mano mama į kosmosą neišskrido ir niekada nesiruošė misijai už Žemės ribų.
Bet ji, pagimdžiusi mane jauna, turėjo begalę kitų misijų: misija „universitetas“, misija „santykiai su mano tėčiu“, misija „darbas“, misija „rūpinimasis kitais“.
Ji niekada manęs neatstūmė sėkmingai įvykdžiusi jas visas.
Ir ji niekada manęs neatstūmė sėkmingai įvykdžiusi jas visas. Tiesa, atliekant misiją „pirma pasirūpink savimi“, pati mačiau ją labai retai. Per ašaras pasibaigus filmui turbūt pirmą kartą padėkojau mamai garsiai ir supratau, kiek ji dėl manęs padarė – nes kad ir kuo būtų užsiėmusi, visuomet vis tiek buvo mano mama. Neabejoju, kad filmo peržiūra privers paskambinti savo tėvams ir padaryti tą patį.
Tik po filmo supratau, kad moteris gali labai daug: gyvenime matytų pavyzdžių neužteko sudėlioti mintis „į dėžutes“. Moteris gali ne vien siekti sunkios karjeros, bet ir ją suderinti su motinyste, tačiau, deja, kartu jai tenka girdėti tiek aplinkinių komentarus, tiek savo pačios kritiką sau.
Ar tikrai reikėjo gimdyti dirbant? Juk neatliks pareigų. Ar tikrai reikėjo dirbti pagimdžius? Juk nematys, kaip auga vaikas. Niekada nebus gerai. Ir, matyt, pasaulis taip surėdytas, kad viskas su tuo būtų gerai.
Norom nenorom pati pradėjau mąstyti apie savo vaikus, kurių dar neturiu. Įsivaizdavau savo ateities dukrą. Ar jai teks girdėti kandžius komentarus, jeigu jai bus daug įdomiau Lego kaladėlės, nei virtuvės žaislai? Ar jai sėdint išsiskėtus ir pasirėmus alkūnėmis kelius, ne koja ant kojos, bus liepta atsisėsti tvarkingai, „kaip mergaitei“? Ar ji girdės patarimus elgtis „kaip mergaitei“ – nesijuokti per garsiai ir susišukuoti plaukus į standžias kasas?
Juk aš darželyje buvau pastatyta į kampą, kai auklėtojai pasakiau, kad neturiu sijono. Nemelavau. Ar jai bus liepta patylinti balsą, kad neatrodytų bosė ar agresyvi? Aš viliuosi, kad mano dukra neturės rinktis ar būti gražia, ar būti protinga. Kad nebemanys, kad avint aukštakulnius ar pasidažius, niekas nebežiūri į tave rimtai.
Negirdės patarimų vietoj informacinių technologijų ar architektūros verčiau rinktis dizainą ar filologiją, nesutiks vyrų, ieškančių vaikštančios indaplovės ar nemokamos kulinarės į namus.
Augau su stipria motina, kuri niekada man neleido pasiduoti, ir su tėvu, kuris visada mane skatino, kad ir kokį kelią būčiau pasirinkusi.
Augau su stipria motina, kuri niekada man neleido pasiduoti, ir su tėvu, kuris visada mane skatino, kad ir kokį kelią būčiau pasirinkusi. Tėvais, kurie pastūmėjo mane link aukštų siekių ir niekada neleido pasiduoti.
Lygiai taip pat mokysiu savo dukras būti bet kuo, kuo tik šios užsimanys: pilotėmis, teisininkėmis, lakūnėmis ir drauge - mamomis. Bet to neužteks: turime auginti ir berniukus, ir mergaites vienodai, kad užaugus šios nebesulauktų kreivų žvilgsnių dėl karjeros pasirinkimo.
Bet šiandien, būdama bevaike studente, po filmo „Proxima“ aš suprantu, kad pati galiu viską. Kad galiu dirbti bet kokį darbą būdama lygiaverte su vyrais. Visi kandūs komentarai įgavo nulinę prasmę ir pagimdė gailestį juos sakiusiems. Supratau, kad galiu dirbti sunkų darbą ir siekti karjeros, kuri nesuteiks man galimybės visas dienas leisti namuose, bet netrukdys būti mama ir auginti vaikus. Noriu dirbti darbą, kurio dėka galėsiu padėti kitiems, jausiuosi reikalinga, būsiu daugiau nei vien dukra ar žmona. Noriu gimdyti ir auklėti vaikus, kurie savo ruožtu keistų pasaulį.
Tiesa, galiausiai susitaikiau su mintimi, kad astronaute užaugusi nebūsiu – bet ne todėl, kad esu mergina, o todėl, kad nemoku skaičiuoti, bijau uždarų patalpų, mane pykina autobuse, po vienos jogos treniruotės jaučiuosi nuvargusi visą dieną ir kad ne kažką toliau už savo plaštakų matau be akinių ar lęšių.
Bet turbūt yra ką nuveikti ir ant Žemės.
