„Parake“ viskas vyksta labai greitai
Išsiaiškinta, kad sovietiniais metais čia tiesiog laikytos daržovės. Patogu – viduje temperatūra visuomet laikosi apie 6–12 ° C šilumos.
Pagaliau galima išlandžioti šiuos sandėlius skersai išilgai – netgi aukštyn kylančias jų ventiliacijos angas. Tačiau kol kas tenka suvokti, kad čia bent dešimtmetį šeimininkavo benamiai ir „Parakui“ bei jo aplinkai prikelti dar reiks išlieti daug prakaito.
Pirmiausia Šančių gyventojai griebėsi ant „Parako“ stogo augančių medžių – juos reikia nupjauti, nes šaknimis ardo pastato konstrukcijas.
„Kai juos nupjauni – atauga ūgliai. Ir netrukus reikia nešiojamos žoliapjovės (trimerio) tiems ūgliams šienauti. Bus čia ir žolynų – nes reikia nusišienauti ir kelią iki parako sandėlio“, – sako V.Bliumkienė.
Įgulos vadovė sako, kad bendruomenė „svajoja už milijoną“. Planuojama, kad parako sandėlių viduje arba ant stogo galėtų vykti įvairūs koncertai (vienas, su didžėjais ir elektronine muzika – jau įvyko). Parako sandėlių viduje planuojama rengti ir meno parodas. Šiuo metu „Parakas“ – pirmasis elektrą turintis Kauno tvirtovės statinys.
„Parakas viską daro labai greitai. Sakau, žmonės, eikite į paraką svajoti“, – sako pašnekovė.
Ką paprašai – ir gauni. Pasibeldžiu į dešimtas duris ir jau nebegaliu pasakoti visos istorijos iš naujo. Sakau – „Aš – Šančių plėšikė“.
Ji primena šiek tiek istorijos – „Kauno tvirtovė“ savo statiniais sudaro tarsi žiedą – šis žiedas karo metais saugojo geležinkelio tiltą, nes, sugriovus pastarąjį, nepavyktų atsigabenti nei ginklų, nei maisto.
„Esame pačioje fortų žiedo širdyje. Kelias iki parako sandėlio buvo akmenimis grįstas, tačiau akmenys sovietiniais laikais išvogti. Mėginsime tai sutvarkyti, atstatyti, kad keliu būtų galima atvykti bet kuriuo metų laiku“, – bendruomenės planus atskleidžia V.Bliumkienė.
Gavo „Šančių plėšikės“ pravardę
Pašnekovės teigimu, vykstant šventei, ypač naktį, vaizdas nuo parako stogo atrodo kaip vaikų kuriamas „sekretas“ – mirguliuoja emocijomis, šviesomis ir spalvomis.
„Kaip smagu daugiabučių gyventojams čia nusileisti su vaikais, kažką išsikepti. Juk daugiabučių kiemuose erdvės nėra daug. Taip pat visi laukia, kada jau „Parako“ viduje bus švaru, bus nebaisu prie sienų prisiliesti“, – sako V.Bliumkienė.
Balandžio šeštadienį suorganizuotos talkos metu Šančių gyventojai toliau pjovė medžius nuo parako stogo, valė jo ventiliacijos angas iš vidaus ir išorės bei kapstėsi parako viduje esančiuose drenažo šuliniuose.
Bendruomenė aktyviai ieško įvairių rėmėjų – V. Bliumkienė yra apėjusi visus aplinkinius verslus, prekybos tinklus prašydama įvairios paramos ir prisimena, jog viename straipsnyje gavo „Šančių plėšikės“ pravardę.
„Ko paprašai – ir gauni. Pasibeldžiu į dešimtas duris ir jau nebegaliu pasakoti visos istorijos iš naujo. Sakau – „Aš – Šančių plėšikė“. Paklausia, ko noriu. Sakau: „Pinigų“. –„Neturim“. Na, tada duokit, ką turit. Klijų, dažų, plėvelių, palečių – viską panaudojame“, – juokiasi V.Bliumkienė.
Dėl „Parako“ dirba purviniausius darbus
Šančių gyventojas Gediminas Kubilius paaiškino, kad bendruomenė pasidalino atsakomybes – viena grupė atsakinga už sandėlių vidų, kita – už lauko aplinką, trečia – už stogo tvarkymą. Jam teko benamių kūrentų padangų dūmais aprūkintas sandėlių vidus.
Aš pats esu gimęs ir augęs Šančiuose. Čia buvo karinis darinys, uždara teritorija, kaip vaikams mums ši teritorija atrodė kaip kažkas paslaptingo, todėl ir traukė. Na, o galiausiai šie sandėliai yra Kauno istorijos dalis.
„Šiuo metu du vyrai atkasa drenažo vamzdžius. Praėjusiais metais viskas čia buvo šlapia. O dabar viskas išdžiūvo, nes veikia drenažas,“ – sakė G.Kubilius.
Jis pripažino, kad žmonės savo noru lenda į ventiliacijos bokštelius, prisidengę nosis kaukėmis, valo sienas. Visos angos kupinos šiukšlių ir aprūkusios padangų dūmais. Vyras labai džiaugėsi atvesta elektra – šviesa palengvina darbus, leidžia pasijungti įvairią techniką. Sandėlio viduje jau veikia ir krosnelė.
Ant stogo plušantis Marius Lernatavičius vieną po kito vertė medžius, pjaudamas juos benzininiu pjūklu. Jis dar prisimena, kaip būdamas vaikas bijojo čia nuolat įsikūrusių benamių.
„Pats gyvenu visai šalia ir nežinau, kodėl ši vieta traukia. Tiesą sakant, ji traukia daug ką iš mūsų“, – sako M.Lernatavičius.
Sutvarkytą teritoriją nuolat patikrina – ar niekas nesulaužyta?
Mariaus šeima taip pat čia užsuka, tačiau ne taip dažnai, kaip jis pats.
„Jau sako: „Ar namie nėra ką veikt?“, – šypsosi M.Lernatavičius. – Bet mėginu suspėti ir namie, ir čia... Važiuodamas su dviračiu pro šalį visada stabteli: ar niekas nesulaužyta, kaip kas? Jau vieną dieną atradome perlaužtą stalą, daužytas duris.“
Kieme besidarbuojantis Vadimas Poluškinas – taip pat Šančių senbuvis.
„Aš pats esu gimęs ir augęs Šančiuose. Čia buvo karinis darinys, uždara teritorija, kaip vaikams mums ši teritorija atrodė kaip kažkas paslaptingo, todėl ir traukė. Na, o galiausiai šie sandėliai yra Kauno istorijos dalis – miestas dabartinę formą juk ir įgijo pasiremdamas į Kauno tvirtovės struktūrą“, – kalbėjo V.Poluškinas.
Vyresnės kartos atstovas džiaugiasi, kad pamažu Parake prasideda ir koncertai, tapybos darbų parodos.
„Na, turbūt iš mano išvaizdos matosi, kad nesu reivo muzikos gerbėjas, man labiau - koks nors hard rokas, bet ką darysi – kiekvienas čia ateina su savo skoniu ir idėjomis“, – pokalbį užbaigė pašnekovas.
