Knyga: Gabrielis Garcìa Marquezas „Šimtas metų vienatvės“
„Šimtas metų vienatvės“ – viena pirmųjų perskaitytų knygų ir įsėdusi bene giliausiai.
„Perskaičiau turbūt visas šio kolumbiečių autoriaus knygas, išleistas lietuviškai ir dar kelias ispanų kalba. Ir visos jos mane užbūrė: „Meilė choleros metu“, „Patriarcho ruduo“, „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti“ ir kt. „Šimtas metų vienatvės“ – viena pirmųjų perskaitytų jos knygų ir įsėdusi bene giliausiai.
Sakoma, geras rašytojas tas, kuris sugeba taip aprašyti vaizdus, kad skaitydamas juos matytum prieš akis. Marquezas turbūt dar geresnis – ne tik matai vaizdus, bet tartum pajauti aprašomų vietovių aurą, pažįsti knygoje dalyvaujančių veikėjų sielas. Ir galbūt net pradedi mąstyti šiek tiek panašiai kaip tie „Makondo“ (mistinis kaimelis, aprašomas ne viename Marquezo kūrinyje) keistuoliai.
Kai lankiausi Kolumbijos Karibų regione (čia gimė ir daug metų gyveno Marquezas), manęs nebestebino, kad žmonės kalba apie kažkada gyvenusius kaimynus su kiaulių uodegomis, apie tai, kad jų pažįstama mergina pakilo į dangų ir nenusileido – visa tai yra ir Marquezo knygose. Ir greičiausiai ne žmonės pasiskolino šiuos vaizdinius iš jo knygų, o rašytojas rašė apie tai, kas buvo žmonių galvose.“
Filmas: Emiras Kusturica „Maradona“
„Kusturica puikiai žinomas Lietuvoje ir jo filmams rekomendacijų nereikia. Tačiau šis, apie Diego Maradoną, bus įdomus ne tik tiems, kurie domisi futbolu ar kada nors ketina vykti į Argentiną. Filmas dokumentinis, tačiau jautiesi taip, lyg pats būtum įtrauktas į Maradonos gyvenimą: seki jo šlovę ir klystkelius, esi pakviestas į jo šeimos dramą. Matai šį garsų žmogų kaip revoliucionierių (Pietų Amerikoje daug tokių), keikiantį FIFA; kaip Argentinos futbolo ikoną; sugebėjusį įmušti lemtingiausią savo įvartį ranka; kaip pasiklydusį gyvenimo klystkeliuose ir nusiritusį į bedugnę asmenį (narkotikų vartojimo periodas) ir kaip žmogų, jaučiantį begalę skolų ir dar daugiau meilės savo šeimai. O kur dar muzika ir dainos, be kurių neapsieina nė vienas Kusturicos filmas! Paskutinė filmo scena, kur Manu Chao dainuoja gatvėje apie Maradoną, o šis verkia, mane sujaudino iki ašarų.
Po šio filmo nuvykę į Argentiną ir pakalbinę vietinius gyventojus apie Maradoną, jūs suprasite, kodėl vietiniai gyventojai iš pradžių atsidūsta, o tik po to sunkiai renka žodžius apie jį (nors daugelis gal to filmo ir nematę).
Renginys: Užgavėnės
Vasario 9 dieną – didelė lietuviška pavasario laukimo šventė Užgavėnės. Nors ji gal ir ne visai vien lietuviška. Visame pasaulyje panašiu metu pažymima sezonų kaita. Pavyzdžiui, Pietų Amerikoje ji švenčiama spalvingais ir triukšmingais karnavalais (ne tik Brazilijoje, bet ir Kolumbijoje, Peru bei kitose šalyse). Taigi, likus šiek tiek laiko iki Užgavėnių dar galima pasigaminti Lašininio arba Kanapinio kaukę ir išvyti žiemą su trenksmu!
Pačias Užgavėnės bus galima švęsti Rumšiškėse (vasario 6 d.), Vilniaus Gedimino prospekte (taip pat vasario 6 d.), Klaipėdos Teatro aikštėje (vasario 7 d.) – tai linksmybės su lašininiais, kanapiniais, morėmis ir, žinoma, blynais. Tačiau, be abejo, Užgavėnės aplankys ir visus kitus Lietuvos miestus bei kaimelius. Tai šventė, kurią galite pasidaryti ir patys sau bei savo kaimynams. Metas ruoštis apdarus ir ieškoti naujų blynų receptų!
