„Pamatysi, aš turėsiu savo žirgą. Juodą“, – dar besimokydama mokykloje senelei pasakė Apolonija, kai juodvi rinko braškes. Tąsyk senelė tik numojo ranka: „Bus studijos, bus kitas gyvenimas ir ne žirgai rūpės.“
Tačiau Apolonija ne tik įsigijo žirgą, bet prieš trejus metus kartu su vyru Laurynu atsikraustė gyventi į savo prosenelių sodybą. Dabar ji savo savo gyvenimą kuria čia, gamtos apsuptyje su žirgais ir kitais ūkio gyventojais: „Atrodo, kad gyvenu tvartelyje su jais.“
„Margas ponis“. Taip savo veiklą pavadino jauna moteris, tačiau šios vietos tiesiog ūkiu nevadina. Gal greičiau erdve būti ir leisti laiką. Tiesa, čia labiau – Apolonijos gyvenimas, o vyras prie ūkio jai padeda savaitgaliais, grįžęs iš savo darbų.
Pirmame kurse įsigijo žirgą
Sodyba, kurioje šiuo metu gyvena Apolonija su šeima, yra jos prosenelių, o dabar čia gyvena seneliai ir jos šeima.
Žirgais A.Vaitkevičienė susidomėjo dar vaikystėje, kai lankė jojimo treniruotes Kurtuvėnų žirgyne.
„Ten visos vasaros išbūtos, visi miškai išjodinėti. Bet atėjo laikas, kai baigiau mokyklą, prasidėjo studijos Kaune. Kiti rūpesčiai, kitas gyvenimas, universitetas. Taip nuo žirgų nutolau“, – pasakojo Apolonija.
Tiesa, tas nutolimas nebuvo ilgam. Vieną dieną mergina ėmė ir įsigijo žirgą.
„Mes į universitetą – automobiliais, o tu galėsi žirgu. O ką? Kuras nekainuoja“, – draugiškai Apoloniją per dantį traukė kursiokai.
Dar reiktų pasakyti, kad studijas A.Vaitkevičienė pasirinko susijusias su kaimu – ji studijavo kaimo plėtros administravimą.
O su žirgu buvo taip.
„Kokį mėnesį laiko pagyvenau tą studentišką gyvenimą. Nauji draugai, pažintys, vakarėliai. Ir man pasidarė nuobodu. Ir ką galvojate? – klausia Apolonija. – Tai va, pirmame kurse atsirado žirgas.“ Ar juodas? Žinoma.
Pasak moters, įvyko keistas dalykas. Kai ji dar nebuvo studentė ir jodinėdavo Kurtuvėnų žirgyne, jos mylimas žirgas buvo Sokas.
„Tai buvo mano pirmasis žirgas. Kai aš išvykau studijuoti, man tada atrodė, kad žirgyne palikau kažkokią savo dalį. Atrodė, kad man kažko labai gaila“, – pasakojo Apolonija.
Vieną dieną, jau būdama studentė, apie meilę žirgams, o gal teisingiau – šiam žirgui, Apolonija kalbėjosi su savo sese. „Jei tą žirgą pardavinės, aš viską atiduosiu, kad jis būtų pas mane“, – tąsyk Apolonija pasakė sesei.
Neįtikėtina, tačiau jau kitą dieną sesuo pamatė skelbimą, kad parduodamas būtent šis žirgas. Sokas.
Nutarė per vasarą pagyventi kaime
„Aš jį nusipirkau ir parsivežiau į Kauną“, – sako A.Vaitkevičienė. Į bendrabutį? „Ne“, – prunkšteli.
„Taip. Parsivežiau žirgą iš Šiaulių rajono į Kauną“, – dar kartą patikslina.
Mergina surado arklides, kur Sokas ir apsigyveno. Tiesa, jos buvo kitame miesto gale, todėl kiekvieną dieną Apolonija važinėjo iš vieno Kauno galo į kitą – prižiūrėti Soko.
„Dabar, kai pagalvoju, iš kur buvo tiek užsispyrimo? Vėliau Soką pervežiau čia, į senelių namus. Čia buvo daugiau erdvės, pievų. Mudu susitikdavom, tik kai grįždavau pas senelius“, – pasakojo pašnekovė.
Praėjo metai, atėjo vasara, po jos – ir kita. Pagal studentų mainų programas pusmečiui mergina išvyko į Portugaliją, po to – į JAV. Dar būdama studentė susipažino su būsimuoju vyru – Laurynu iš Dzūkijos, o netrukus atšventė ir vestuves.
Pora ėmėsi ieškoti būsto Kaune, domėtis bankų sąlygomis dėl paskolos. Apolonija ir Laurynas laukė ir šeimos pagausėjimo. Į kaimą pora sugrįždavo retkarčiais, ir abiem čia patiko.
O tada atėjo dar viena vasara. „Mes tiesiog nutarėme per vasarą pagyventi kaime. Taip ir pasakėm patys sau: pabandom“, – pasakojo Apolonija.
Šalia nėra „Akropolio“
Tiesa, tie, kurie savo gyvenime neturėjo tokių pokyčių, gal ir nesupras, ką tai reiškia.
„Tačiau kraustantis iš Kauno buvo įvairių minčių. Galvojau, ką aš ten darysiu? Viduryje kaimo, neaišku kur, „Akropolio“ šalia nėra, nenuvažiuosi“, – juokėsi A.Vaitkevičienė.
Apolonija prisimena: apsigyvenusi kaime pajuto ramybę, o miesto rimtą pakeitę gamtos garsai ne trikdė, o ramino. Netrukus jauna moteris suprato: niekur kitur ir nenorinti būti. Dabar šeima čia gyvena jau trejus metus, o Apolonija pradėjo savo veiklą, kurią dar labai nedrąsiai vadina verslu.
Viskas, sako ji, prasidėjo ne iš karto. Kai gimė dukra Vakarė, mama daug laiko skirdavo jai, o su kūdikiu kažin ko ir neprigalvosi. „Tačiau ėmiau jausti, kad mane tos namų sienos spaudžia. Aš ne iš tų, kurią galima prie puodų uždaryti.
Kai po darbo grįžo vyras, o aš jam pasakiau: pabūk su vaiku. Pati pasiėmiau dažų kibirėlį ir išėjau į tvartelį. Ten buvo du gardai arkliams, senos karvių ėdžios ir daug dulkių. Aš ėmiau jį dažyt. Vieną vakarą, kitą“, – pasakojo pašnekovė.
O kai dažai, sako Apolonija, tu svajoji. Taip, vienas po kito, kaime ėmė rastis žirgai. „Netrukus pagalvojau: kaip mano vaikas augs be ponio? Taip atsirado ponis“, – sakė moteris.
Žirgų yra, o pinigų vis mažėja
Apolonija netruko pastebėti ir tuštėjančią banko sąskaitą: žirgų yra, o pinigų vis mąžta.
„Jie gi viską ir suvalgo. Tada pagalvojau: na, ne, kažkas čia neišeina. Tu turi tai, kas tau patinka, bet jautiesi negerai, nes tas pomėgis per daug kainuoja ir tai nekelia jokio komforto. Ėmiau galvoti, ką reiktų daryti, kaip tai, kas jau yra, pritaikyti veikloms“, – pasakojo Apolonija.
Pasvarsčiusi moteris suprato, kad ji turi pakankamai daug: patalpas, erdvę kaime, žirgus. Apolonija ėmė galvoti apie laisvalaikį miesto vaikams.
„Miestuose yra įvairūs žaidimų kambariai. Bet pastebėjau, kad miesto vaikams atsiranda kaimo poreikis. Tie, kuri neturi kaime gyvenančių senelių, dažnai net nežino, kaip atrodo ožkos, žirgai, vištos. Jie gyvūnus pažįsta tik iš paveikslėlių“, – sakė A.Vaitkevičienė.
Taip miesto vaikus ir šeimas Apolonija ėmė kviesti į kaimą: čia rengia edukacijas su žirgais ir poniais, kitais gyvūnais, jodinėjimo treniruotes, kviečia švęsti vaikų gimtadienius ir kitas šventes, pavyzdžiui, darželių-mokyklų išleistuves, mergvakarius, krikštynas.
Apolonija svečius ne tik supažindina su gyvūnais, tačiau ir leidžia pajusti. Pavyzdžiui, pamaitinti, pašukuoti žirgą, suprasti, ką reiškia sėdėti balne, apkabinti ožką ar paglostyti triušį, o į veiklas įsitraukia ne tik vaikai, bet ir jų tėvai.
Šiai veiklai moteris įsigijo ir daugiau gyvūnų, tad dabar Apolonijos namuose gyvena itin švelnaus kailio triušiai, katės meilumo ožkos Karamelė ir Riešutas, vištos. Ir, žinoma, žirgai.
„Tokia ir esu – visada ieškojimuose“
Minčių, kaip išplėsti savo veiklą, moteris turi ir daugiau, ji nori, kad veikla nebūtų tik sezoninė, o ką veikti, lankytojai čia rastų visus metus.
Pasak Apolonijos, jai labai svarbu suburti ir bendruomenę – tų, kurie myli žirgus, mėgsta jodinėti ir čia jaučiasi kaip namuose.
„Treniruotes darom ne dėl uždarbio, ne dėl kažkokios ekonominės naudos, o dėl to, kad suburtume bendruomenę, kad čia atvažiuotų tie patys žmonės, kad būtų jauki vieta, kur gera atvažiuoti. Kad būtų klegesys. Toks yra mano siekis, – kalbėjo A.Vaitkevičienė.
– Aš labai tikiu tuo, kad jei tu turi idėjų, iš bet ko gali padaryti įdomiai ir gerai. Tik svarbiausia, kad visą laiką būtų noras tas idėjas įgyvendinti. Nenoriu likti tik prie šios veiklos, kuri yra dabar. Noriu ją išplėsti, ieškoti išeičių, o jei neišeina vienas dalykas – bandyti kitą. Tokia ir esu – visada ieškojimuose.“
Apsigyvenusi kaime ir pradėjusi šią veiklą Apolonija sako netrukusi pastebėti, kad jokių akropolių jai ir netrūksta.
„Kai tu pradedi viską kurti, pradedi tarsi savaime pritraukti žmones, kurie yra tokie patys, kaip tu. Jie mąsto taip pat, kaip tu. Kartais su merginomis – draugėmis, bendramintėmis – išjojam į laukus. Kaip sakom pačios: laukais palaidais plaukais. Tada prapuola visi rūpesčiai ir bėdos, būna daug juoko. Grįžtu pasikrovusi tiek gerų emocijų, ir tai n kartų geriau nei „Akropolis“. Visko užtenka.
Mes su vyru esame nemažai keliavę. Keliaudama ir supratau, kad visur bus gerai, kur tu susikursi taip, kaip tau reikia. Nebus taip, kad kažkas tau kažką duos. O pasaulis gyvenant čia, kaime, yra kur kas didesnis, nei gyvenant mieste.“
