Tačiau sula tinka ir patinka ne tik mums. Kai kas, ypač ankstyvieji vabzdžiai, žavisi jos saldumu ir rūgimo metu sklindančiu aitriu kvapu. Voverės, geniai sulos praleisti moka patys. Voverės pragraužia ploną aukštai esančių šakų žievę, geniai prakala kamiene skyles. Sula sunkiasi, srūva ir ją galima laižyti ar gerti.
Beje, sula tinka visokiu pavidalu – teko stebėti voverę, kuri anksti rytą graužė klevo sulos varveklio ledą. Geniui toks sulos būvis sunkiai įveikiamas.
Tačiau sula patinka ir kitiems paukščiams. Šį pavasarį teko stebėti mėlynąją zylę – iš karto akin krito tai, kad ji vis sugrįždavo į tą pačią vietą ant klevo šakos. Pradžioje pamaniau, kad ji ten aižo surastas sėklas. Tačiau po to pamačiau, kad mažesnė šakelė yra nulūžusi (klevo mediena trapi, lengvai lūžtanti) ir iš jos sunkiasi sula. Ji ir traukė zyliukę.
Tačiau kaip paimti, snapu surinkti drėgmę nuo medžio žievės? Nelaukdama, kol susiformuos lašai, mėlynoji zylė snapo šonu nuo žievės rinko sulą ir ja mėgavosi. Nufotografavęs tokias jos pastangas, po keleto valandų vėl užsukau į miško pakraštį – zyliukė smaližiavo toliau. O gal tai buvo jau kita mėlynoji zylė? Gal jos visos žino, kaip prasimanyti sulos?