Kartu darbe, namie ir net tuomet, kai mokėsi – pora džiaugiasi buvimu jau daugiau kaip 40 metų. O kokios paslaptys slypi garsiojoje „Žaliukėje“? Juk dažnas lietuvis neįsivaizduoja savo gyvenimo be šašlykų, kuriais ir garsi ši šašlykinė, sutraukianti klientus iš visų pasaulio kampelių.
„Su alkanais žmonėmis nekalbu“, – juokauja Snieguolė Poderienė ir iškart pasiūlo paragauti pagal jos receptą iškeptų šašlykų – gurmaniškų, paruoštų su cinamonu. Viskas šašlykinėje ruošiama iš šviežių produktų – nuo ledų ir giros iki firminiais patiekalais tapusių įvairių šašlykų.
Namas, kuriame įsikūrusi šašlykinė, pastatytas dar 1930-aisiais metais. Anksčiau čia, dar iki šašlykinės, buvo įsikūrusi aludė, kurioje, kaip Jonas sužinojo gerokai vėliau, dirbo jo teta: „Deja, tą faktą išgirdau tik po jos mirties“, – prisimena.
Aukso amžius ir atgijimo laikotarpis
Savininkai mena, jog anksčiau šašlykinei buvo aukso amžius dėl to, kad šalia buvo begalė gamyklų, fabrikų, įmonių, o palei langus ėjo pagrindinis kelias, kuriuo judėjo transportas.
Tačiau vėliau, kai atsirado nauja gatvė, o daugelis gamyklų ir fabrikų užsidarė, tapo tuštoka. Tiesa, dabar vėl viskas atgyja – šašlykinių nėra daug, o tokių, kur siūlytų tikrai skanius, per daugelį metų tik gardėjančius šašlykus, išvis maža.
Kodėl šašlykinei buvo duotas „Žaliukės“ pavadinimas? Snieguolė sako, kad jos močiutė kilusi iš Šiaulių, Žaliūkių mikrorajono, o Jonas prideda, kad taip šašlykinę pavadinęs savo vaikystės prisiminimų, susijusių su seneliais, garbei: „Netoli prie Kačerginės buvo tokia parduotuvė, kurią žmonės vadino Žaliuke – į ją eidavau kartu su seneliu. Jis parodydavo anūkus iš miesto, burnelę išgerdavo, tad taip viskas susidėjo, kad pavadinome Žaliuke. Beje, ir pastatas, kuriame įsikūrusi šašlykinė, buvęs žalias.“
Jonas šašlykinei vadovauja jau nuo 1983-iųjų, o žmona Snieguolė prisijungė kiek vėliau. „Niekas tiek vienoje vietoje nedirba“, – juokauja.
Prisimena J.Poderys, kad tik įėjus nedidelėje patalpoje dirbdavo toks senelis, saugodavo paltus, turėdavo tvarką prižiūrėti: „Man tuo metu jis atrodė senelis, tačiau dabar jau pats link senelio amžiaus einu (juokiasi). Tuomet mes jam laikraštį uždegdavome bemiegančiam“, – juokdamasis prisimena, kad per daug darbo metų ne vieną pokštą iškrėtęs.
Anksčiau šašlykinė buvo valstybinė įmonė. Jonas pasakoja, kad tuomet net radęs dokumentus, kuriuose „Žaliukė“ buvo pavadinta šašlykinė Nr.1 ir jai buvo suteikta pirma kategorija.
Tais laikais restoranams, kavinėms ir valgykloms buvo suteikiamos kategorijos, priklausančios nuo aptarnavimo, maisto, kokybės, aplinkos. Aukščiausia kategorija tuomet buvo įvertinti tokie restoranai kaip „Gildija“, Vizbaro pilaitėje įsikūręs „Kauko“ restoranas, na, o trečia kategorija skirta valgykloms ir pan.
Aplanko skirtingos kartos
Daug metų dirbančioje šašlykinėje užaugo ne viena karta. Jonas sako, kad iš pradžių tėvai atsivesdavę vaikus, o dabar suaugę vaikai atsiveda savo atžalas.
„Kreipiasi į mane „dėde Jonai“, o aš ir neatsimenu per tiek metų, juk tiek žmonių būta. Dabar daugelis emigruoja, išvažiuoja į kitas šalis, tai mums net iš Londono žinios ateina, kad pas mus galima skaniai pavalgyti.“
Tuo metu, kai pradėjome dirbti, buvo keturios šašlykinės, ir tam, kad patektų į mūsų, stovėdavo didžiulės eilės po langais.
„Per tiek metų populiarumas kito ir tikrai ne dėl to, kad blogai dirbtume.
Tuo metu, kai pradėjome dirbti, buvo keturios šašlykinės, ir tam, kad patektų į mūsų, stovėdavo didžiulės eilės po langais.
Iš gamyklų ateidavo žmonės pavalgyti, kas išgerti. Aišku, tuomet šašlykinė ir buvo mažesnė, dabar ji rekonstruota ir kiek išplėsta“ , – sako savininkai.
Interjero atžvilgiu nedaug kas pasikeitė. Anksčiau kabėjo žalvariniai šviestuvai, dabar ant sienų galime išvysti menininko Jono Nariūno dirbinius. Kai buvo daromas remontas, žmonės atėję prašė, kad nenuluptų tų juodų akmenų, nes prie jų užaugę.
„Žaliukė“ – anų laikų simbolis, ir negali čia visko atnaujinti kardinaliai“, – pastebi Jonas ir Snieguolė.
Dabar šašlykinė bando išsilaikyti kokybe: „Nors esame centre, tačiau ne itin pasiekiami, visgi šalia esantys prekybos centrai, Žalgirio arena privilioja nemažai klientų. Už kokybę mes tikrai labai kariaujame.“
Kaip iškepti skanų šašlyką?
Kaip gerą šašlyką pasidaryti? „Atvažiuokite, duosime asmeninę konsultaciją, – juokiasi Snieguolė. – Svarbiausia šašlykus gerai išminkyti – mėsa kaip moteris, mėgsta būti glostoma ir minkoma. Neužtenka tik pamerkti į marinatą. Tada ji taps minkšta, skani ir sultinga. O laikyti marinate reikia bent parą“, – sako „Žaliukės“ savininkai, kurių šašlykinėje slepiasi ne viena įdomi gaminimo paslaptis.
Receptūros per tiek metų irgi nepasikeitė, tačiau atsirado daugiau prieskonių, kurių anksčiau nebūdavo.
Kokie pagrindiniai? Abudu sako, kad šašlykų neįsivaizduoja be pipirų ir aliejaus, nes būtent aliejus jiems suteikia taip visų trokštamo minkštumo ir sultingumo. O kuo ilgiau šašlykas stovi marinuojamas, tuo jis skanesnis, tuo minkštesnis tampa.
„Galima mėsą minkštinti ir mėsą minkštinančia druska, tačiau mes pabandėme ir supratome, kad nukenčia kokybė. Visgi tai chemija. Turime tikrai daug gamybos paslapčių, kurių negalime išduoti“, – juokiasi pora.
Dirba jie iki šiol su svarstyklėmis, todėl mėsa dedama ne iš akies, o kruopščiai susverta.
Svarbiausia šašlykus gerai išminkyti. Neužtenka tik pamerkti į marinatą.
„Neleidžiu nė žingsnio žengti be svarstyklių – ir prieskoniai, ir mėsa yra sveriami, – sako Snieguolė. – Populiariausia išlieka kiauliena, jautiena, vištiena. Kalakutiena nepasiteisino, žmonės kažkodėl jos nemyli, avienos nemoku paruošti skaniai, labai vertinama veršiena.
Šiuo metu turime penkių rūšių šašlykų – buvo ir daugiau. Darėme netgi stručio šašlykus, bet lietuviui strutis tas pats, kas katinas ar nutrija. O ir kvapas nepriimtinas – nesmirdi, bet kvepia kitaip.
O kas labai žiūri kūno linijas, tai skanauja veršieną, – turime klientų, kurie iš sporto klubų vis užsuka. Deja, dabartinėje mėsoje labiausiai trūksta, žinote ko? Natūralumo. Ji kitokia, nei būdavo anksčiau.
Nusiperki, įdedi į keptuvę ir jeigu užputoja, vadinasi, galite mesti lauk – dažnai į mėsą dabar prileidžia vandens. Iškepsi trintukus ir nebus skanu, nes išbėga ir mėsos sultys“ , – pastebi Snieguolė ir Jonas.
Receptus jie kuria ir atnaujina patys. Sako, kad pasiteisina viskas, ką mėgsta vyrai.
„Beje, moterų čia ir užsuka rečiau. O dabar kaip tik ruošiame atnaujinti meniu, išbandyti naujus patiekalus, aišku, visi šašlykai liks. Patys jau nelabai juos valgome, pagalvokite, tiek metų dirbame. Ar bandėte valgyti kasdien manų košę visą savaitę?“ – juokiasi Jonas.
Prisimena pora, kad anksčiau žmonės šašlykinėje tikrai labai daug išgerdavo – į žiguliuką tilpdavo 24 dėžės alkoholio ir viso to užtekdavo mėnesiui. Dabar situacija visai kitokia, todėl Joną stebina statistika, kad esame itin gerianti tauta: „Iš to, ką mačiau ir ką galiu palyginti, dabar situacija kardinaliai pasikeitė.“
Mafijos laikai ir trotilas rūsyje
Aukso amžius šašlykinei buvo po privatizacijos, o paskui pradėjo daugėti konkurentų, žmonės emigravo, o tuo pačiu metu buvo ir didžiausias nusikalstamumas, todėl šašlykinė neišvengė „mafijos“ laikų.
„Oi, visko buvo, – juokiasi Jonas. – Tais laikais negalėjai per daug priešintis ar kažką sakyti, tačiau mes tą laikotarpį gana įdomiai išgyvenome, visokių nuotykių patyrėme – knygą būtų galima parašyti.
Mafiozai ateidavo pinigus dalintis, atsinešdavo portfelius su doleriais, gumutėmis perrištais, ginklus ant stalo pasidėdavo, nes gi duria, nepatogu valgyti.
Prisimenu, ateina vyras su mėlynu švarku blizgančiomis sagomis, atsineša įmonės planą, pasideda jį ir ima aiškinti, ką darys, ką griaus, kas vadovaus. Galvoju, šnekėk šnekėk... Ėjo, ėjo ir ėjo – vienu metu mafiozai net baltaruses merginas pardavinėjo“, – sako Jonas.
Snieguolė prisimena atvejį su trotilu: „Nenorėjo pasidėti ant stalo, tai nunešė į rūsį, ten anksčiau buvusi slėptuvė, o dirbančios moterys nieko nežinodamos paėmė ir užrakino duris.
Pavalgę jie apsižiūrėjo, kad kažkas ne taip. Mes girdime, kad durys daužomos – atėję klausiame, kas nutiko. O jie aiškina, kad vieną daiktą pasidėję, reikia pasiimti... O ten kilogramai trotilo. Būtų gi visas namas į orą išlėkęs“, – įspūdingą istoriją prisimena Jonas ir Snieguolė Poderiai.
Nuo įžymybių iki „Žalgirio“ gerbėjų
Kokie žmonės dažniausiai lankosi šašlykinėje? Įžymybių čia netrūkę visais laikais: „Matome ir Rimą Kurtinaitį, ir Vytenį Pauliukaitį, ir Rytį Ciciną. Kai jis tik pradėjo dainuoti, čia buvo pakabinta pirmoji afiša, dar tada jis buvo labai jaunas, savo karjeros pradžioje. Ir dabar R.Cicinas ateina pas mus paskanauti šašlykų“, – sako „Žaliukės“ savininkai. Jie pastebi, kad šašlykinė dar labiau atgyja tada, kai susirenka „Žalgirio“ gerbėjai – tuomet čia nė uodas nepraskristų.
Šašlykinėje sukuriama labai puiki atmosfera – sirgaliai susistumdo stalus, bendrauja, visi būna su žaliais šalikais, skanduoja – leidžiama viskas.
„Mūsų klientai per tiek metų nesikeičia – keičiasi tik kartos, tačiau ateina tie žmonės, kurie žino, ko nori. Pagalvojame ir apie tai, kad išeitume į pensiją, visgi daug metų praleista – gal dukra perims mūsų verslą“, – apie ateitį galvoja Poderiai, saugantys visas šašlykinės paslaptis, kurių tik dalį atskleidė.
Draugai vis pasišaipo, kad kelis dešimtmečius nekeičiate darbo? Didžiuokitės – jūs esate mūsų ieškomas herojus ar herojė, tereikia pasidalyti savo istorija! O gal pažįstate ilgai vienoje vietoje dirbančių žmonių?
Rašykite ir siūlykite gyvenimas@15min.lt – pradedame straipsnių ciklą apie ilgai vienoje darbo vietoje išdirbusius žmones.
