Be viso to, stovyklavietės aplinka nuolat gražinama originaliomis interjero detalėmis iš įvairių medžiagų ir daiktų. Juos D.Petrauskė prikelia antram gyvenimui, kurie sukuria stovyklavietei savito žavesio.
Tvarus gyvenimo būdas D.Petrauskę lydėjo visą gyvenimą. Baigusi biologijos studijas ji dirbo pedagoge – mokė vaikus puoselėti aplinką, gyventi ekologiškai. Anot jos, to išmokyti nebūtų įmanoma, pačiai nesivadovaujant tvarumo filosofija.
Konkurso dalyvė pasakojo, kai dar 2009-aisiais kartu su vyru atsisakė pedagoginio darbo ir pasiryžo įgyvendinti svajonę – sukurti Kemperių stovyklavietę.
„Visada norėjosi užsiimti tuo, ko norisi. Lengva nebuvo, bet padėjo vaikai. Viską reikėjo daryti savo rankomis. Abu su vyru buvome mokytojai, tai tikrai ne milijonieriai. Kūrėme, gražinome aplinką iš to, ką turėjome, – pasakojo D.Petrauskė. – Įsigijome seną sodybą. Joje radome senos medienos, kitų daiktų, kurie jau nebuvo tinkami naudojimui, bet juos vis tiek buvo gaila išmesti. Visi nutarėme, kad bandysime kažką padaryti iš viso to, ką turime.“
Kasmet į Pajiešmenių kaime esančią stovyklavietę užsuka kemperiais keliaujantys prancūzai, vokiečiai, anglai, rusai ir lenkai, ispanai ir net australai. D.Petrauskė – turistų gidė, lietuvių, anglų, rusų kalbomis siūlo išvykas po Pasvalio ir Biržų rajoną bei veda įvairias edukacijas. Pavyzdžiui, „Kelionę į raganėlės Arbatėlės šalį“. Taip pat šeimininkė svečius vaišina pačios surinktų žolelių arbata.
Iš senų daiktų – interjero detalės, anūkėms – edukacinė lenta
D.Petrauskė kuklinosi, jog sodyba yra paprasta, o įvairios kiemo ir namų dekoracijos kuriamos iš nebenaudojamų arba sugedusių daiktų. Pavyzdžiui, seną šviestuvą D.Petrauskė panaudojo naujai žvakidei, o iš senų žaislų, raktų, lentelių ir įvairių virtuvėje randamų daiktų ji sukūrė edukacinę lentą stovyklavietės mažiesiems. Panašių D.Petrauskės kūrybinių sprendimų ten galima rasti ir daugiau, tačiau, kaip ji pati sakė, sunku juos nupasakoti, nes reikia pamatyti savo akimis.
„Žvakidė labai paprasta ir sukurta atsitiktinai. Vyras norėjo išmesti sena šviestuvą, jau buvo sugedęs... Pamaniau, kad iš jo dar gali kas nors gražaus išeiti. Ir išėjo puikiausia žvakidė. Reikėjo dar gabaliuką medienos atpjauti ir uždėti. Labai paprasta“, – pasakojo moteris.
Edukacinę lentą stovyklavietės šeimininkė kūrė savo dviem anūkėms, kad jos turėtų kuo užsiimti atvykus į svečius.
Ją kūrė iš senų pušinių lentų. Ant jos prisuko įvairiausių daiktų, kuriuos tuo metu turėjo: senus raktus, žaislus, dėžučių ir kitų daiktų iš virtuvės spintelių. D.Petrauskė sakė, jog tai vienas įdomesnių užsiėmimų jos anūkėms.
„Nenusibostantys atradimai: iš sausainių dėžutės iškrenta geometrinės figūros, iškirptos iš šampūno buteliukų. Raktai lavina motoriką ir prisideda prie įvairių sąvokų, tokių kaip didesnis, mažesnis, šaltas, suvokimo ugdymo. Diržus ir batus segiojo ir varstė...“, – atskleidė D.Petrauskė.
Vėliau edukacinę lentą įkurdino lauke. Dabar tai dar vienas populiarus pašnekovės šeimos ir Kemperių stovyklavietės svečių, kurie turi anūkų, fotosesijų objektas.
„Tai ne mano idėja, nes panašių lentų galima nusipirkti, bet brangu. Buvo žiema, anūkės svečiavosi, tai jas reikėjo kažkuo užimti. Visokių daiktų prisukau ant lentos ir išėjo puikus užsiėmimas. Būna, lenta naudojasi ir atvykę stovyklautojai. Tai lyg siena, prie kurios susiburiama pabendrauti ir tuo pačiu dar galima ką nors pasukinėti“, – su šypsena pasakojo konkurso „Senjorai nešvaisto“ dalyvė.
D.Petrauskė atskleidė, kad stovyklavietės pavėsinėje padarytas muziejus, kuriame sudėti seni giminaičių daiktai, greta ant tvoros galima rasti ir senus langų rėmus, kurie, anot pašnekovės, sukuria tam tikrą kompoziciją.
„Netrūksta kūrybiškumo. Laiko vis maža. Pamenu, kadaise svajojau apie meno studijas, bet suabejojau. Nors aš nepavadinčiau to menu, o ir gražiai piešti nelabai moku. Tiesiog daiktus padedu į jiems skirtą vietą“, – kuklinosi kalbėdama D.Petrauskė.
Anot jos, buvo laikas, kai ji užsiėmė ir įvairiais rankdarbiais: siuvimu, mezgimu, nėrimu. Darbams yra naudojusi ir mezgimo mašiną. „Dabar dar kartais snaiges ar angeliukus nuneriu prieš šventes, bet juos padovanoju artimiesiems ar draugams“, – tęsė pašnekovė.
„Kaimuose žmonės gyvena taupiau“
„Mieste greitas gyvenimo tempas. Kaime mes gyvename lėčiau. Nieko neišmetame. Net anksčiau drabužius, kuriuos vaikai išaugdavo, panaudodavome lėlėms. Aišku, dalis atiteko anūkėms. Yra krūva ir surūšiuotų džinsų, kitos medžiagos, kurios laukia savo eilės“, – atskleidė D.Petrauskė.
Pašnekovė įsitikinusi, kad tvarumo idėja vadovaujasi daugelis Lietuvos šeimų. Galbūt tik rankdarbiais mažai, kas užsiima. „Atsiradus dėvėtų drabužių parduotuvėms, žmonės nustojo rankdarbius daryti. Pagalvojus, kam du mėnesius megzti drabužį, kai gali jį nebrangiai nusipirkti“, – svarstė moteris.
D.Petrauskė teigė, kad kaimuose žmonės gyvena taupiau negu miestuose. Pavyzdžiui, užsiaugina maisto, o prireikus drabužių ar kito daikto nevyksta į parduotuvę – verčiasi su tuo, ką turi. Būtent taip gyvena ir ji.
„Ar yra sąlygos švaistyti? Manau, ir maistą daug kas užsiaugina. Nėra taip kaime, kad užsimanei drabužio ir leki pirkti. Kiek mes turime kiekvienam tikrai tiek nereikia. Juk galima išsiversti ir su mažesniais kiekiais“, – kalbėjo D.Petrauskė ir papasakojo, kad kartą stovyklavietėje svečiavosi jauna pora, kuriai pavyko apkeliauti Baltijos jūrą, išleidžiant per dieną vos 1 eurą.
Konkursas „Senjorai nešvaisto“ yra nemokamo žurnalo aktyviems senjorams „60+“ ir pakuočių tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ iniciatyva, skirta ne tik skatinti pačius senjorus tinkamai rūšiuoti atliekas, bet kartu savo asmeniniu pavyzdžiu parodyti visuomenei, kaip senus daiktus galima prikelti naujam gyvenimui, taip prisidedant prie aplinkos išsaugojimo.
