„Gaila man išmesti senus daiktus. Juk tiek darbo į juos įdėta... Kam su jais atsisveikinti? Senienų išmesti neskubu, nes kiek iš jų visko dar galima padaryti naujo“, – sako Irena Tvardauskienė iš Vilniaus, kuri per 77-erius gyvenimo metus yra sukaupusi galybę įvairiausių daiktų, drabužių, turi ir senų baldų. Jų senjorė nesibodi atnaujinti ar išpuošti namus pačios kurtomis interjero detalėmis. Pavyzdžiui, pasisiūti užklotą ant sofos ar kėdės iš senų kailinių.
Dėmesys – namų interjero puošybai
Garbaus amžiaus senjorė senų baldų restauravimą išbandė atsitikintai. Jos dukros bute buvo sena ir, kaip pati I. Tvardauskienė sakė, labai negraži kėdė, kurią senjorė ir nusprendė atnaujinti. „Tai ir pagalvojau, kad ją reikia truputėlį sutvarkyti. Nuploviau, nuvaliau, po to, galvoju, reikia ir apvilkti naujai... Suradau medžiagą ir sutvarkiau, kiek galėjau“, – kuklinosi senjorė, kuri jau ruošiasi atnaujinti ir dar vieną kėdę.
Aš vis mėgstu ką nors patvarkyti savo namuose.
Procesas, anot I.Tvardauskienės, nėra sudėtingas, tačiau reikalaujantis laiko. Pavyzdžiui, prieš atnaujinant kėdę, ją reikia išardyti, nuimti minkštąją kėdės dalį, audinį ir po to aptraukti nauja medžiaga.
„Labai ilgai ieškojau kol pritaikiau. Norėjosi, kad spalva tiktų prie sienų, turimų baldų. Lyg ir pavyko. Tai nėra mano pirmasis darbas. Aš vis mėgstu ką nors patvarkyti savo namuose. Būna, ir katė nudrasko kokį baldą, tai patvarkau“, – pasakojo I. Tvardauskienė. Ji prisipažino, kad jai išmesti senus daiktus tiesiog „nekyla“ rankos, todėl visada sugalvoja, kaip juos dar atnaujinti.
Namuose daug laiko praleidžianti senjorė atvirauja, kad jai malonu gražinti namus, juos puošti įvairiomis interjero detalėmis. Anot jos, namų erdvėse norisi jaukumo ir estetikos, todėl kasdien vis ką naujo sugalvoja. Tai užuolaidas pasikeičia, kėdę atnaujina ar katei naują gultą pasiuva.
Veiklų I.Tvardauskienė turi įvairių: ir siuva, ir mezga. „Spintoje radau senus kailinukus. Juos lyg ir buvo kas atidavę, siūlė pačiai nešioti, bet nesinorėjo anuomet. Tai juos išardžiau ir pasiuvau paklodukus. Vieną pasidėjau ant lovos, kitą – ant kėdės. Taip ir puošiu namus“, – pasakojo I.Tvardauskienė, kuri iš kailiuko yra pasisiuvusi ir suknelei apykaklę. „Noriu, kad būtų gražu man pačiai, mano akims. Jaučiu tokį pasigerėjimą, man gražu padaryti ką nors savo rankomis“, – pridūrė senjorė.
Persiuvo sukneles pagal savo stilių
Suknelių, anot I.Tvardauskienės, spintoje – galybė. Mat visą gyvenimą vilkėjo tik sukneles, kurias dar persiūdavo pagal savo stilių. „Dabar kelnes dėviu tik dėl šilumos, o anksčiau – tik sukneles. Pasitvarkydavau jas pagal savo figūrą... Tad kartais stebiuosi, kodėl moterys apsirengia ne taip, kaip reikia. Man visada atrodo, kad rūbas turi išryškinti figūrą ir spalva turi derėti...“, – juokėsi pasakodama senjorė.
Suknelėms pašnekovė sukurdavo naujų stiliaus detalių: apsiūdavo ar apmegzdavo apykakles, patrumpindavo arba prisiūdavo... Panašu, kad suknelių modelių sugalvojusi pačių įspūdingiausių.
Noriu, kad būtų gražu man pačiai, mano akims. Jaučiu tokį pasigerėjimą, man gražu padaryti ką nors savo rankomis.
Gaila išmesti senus daiktus
Su senienomis I.Tvardauskienei atsisveikinti sunku, tačiau tik dėl to, kad kiekvienas jos turimas daiktas jai yra brangus ir svarbus. Įprastai pavasarį, tvarkant namus, ji atsakingai peržiūri seniai nedėvėtus drabužius. Geresnės būklės drabužius ar audinius – sutvarko ir paaukoja labdarai, kitus pasilieka siuvimo darbams. Pavyzdžiui, pašluostėms.
Senjorė svarstė, kad kūrybiškumas atėjo iš vaikystės. Ji 8-erius metus kartu su tėveliais gyveno Sibire, todėl apie daiktus ar šiltesnius drabužius tremtyje buvo galima tik pasvajoti.
„Gyvenome Sibire. Pamenu, mamytė neturėjo į ką susiberti cukraus. Neturėjome net maišelio, tad sugalvojau iš suknutės pasiūti maišelį cukrui. Taip ir prasidėjo... Vėliau su kitomis mergaitėmis siuvome skudurėlius, iš jų – prijuostes ar ant stalo grožybes. Pamenu, ir būrelį lankiau rankdarbių, kad išmokčiau ir siūti, ir siuvinėti, ir megzti“, – prisiminimais dalijosi I.Tvardauskienė.
Rankdarbių ją mokė ir mama, kuri, anot senjorės, buvo namų siela, svajojanti apie gražius namus.
Daiktų saugojimas – įaugęs į kraują
Dalindamasi prisiminimais apie jaunystę I.Tvardauskienė patvirtino, kad gyvenimas anuomet buvo sudėtingas, todėl ir daiktų saugojimas jos kartos žmonėms – įaugęs į kraują. Apie naujų daiktų pirkimą arba jų švaistymą, anot senjorės, nebuvo net minčių. Anuomet jos aplinkoje visi ką nors kūrė, senus daiktus tvarkė, todėl žinanti, kiek daug darbo ir laiko paaukota.
Nors šiuolaikinis gyvenimas, anot I.Tvardauskienės, kitoks – sotesnis ir geresnis, o ir parduotuvėse yra įvairiausių daiktų, tačiau moteris sako suprantanti, kad originalumą ir grožį gali susikurti tik pati. Moteris stebisi, kodėl kiti žmonės to nedaro.
„Sunku suprasti, kodėl žmonės meta šiukšles bet kur. Gal labai skuba? Net prie konteinerių šiukšlių ir senų daiktų galima rasti... Keista, kad žmonės negalvoja. Taigi visa tai mūsų pačių labui, Lietuvai“, – svarstė I.Tvardauskienė.
„Senjorai nešvaisto“ yra nemokamo žurnalo aktyviems senjorams „60+“ ir pakuočių tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ iniciatyva, skirta ne tik skatinti pačius senjorus tinkamai rūšiuoti atliekas, bet kartu savo asmeniniu pavyzdžiu parodyti visuomenei, kaip senus daiktus galima prikelti naujam gyvenimui, taip prisidedant prie aplinkos išsaugojimo.
