„Talentingi vaikai“ – 15min projektas apie gabius, išskirtinių talentų turinčius vaikus.
Jei auginate talentus, praneškite apie juos 15min komandai, pildykite anketą, ir mes apie jų gebėjimus ir įkvepiančias istorijas pranešime visai Lietuvai. Anketą rasite čia.
Emilijaus mama sūnaus gebėjimus atidžiau stebėti pradėjo, kai būdamas vos ketverių jis ėmė skaityti, o penkerių knygyne pats išsirinko enciklopediją vaikams „Kur? Kada? Kas?“. „Nuo tada jis nori žinoti kuo daugiau, jo žingeidumas tiesiog neišmatuojamas“, – sūnumi nepaliauja stebėtis Ieva Latakienė.
Svarsto perkelti į aukštesnę klasę
Ji sako, kad ir ko Emilijus klausdavo, tėvai į visus klausimus stengėsi atsakyti kuo išsamiau. Dabar atsakymų į savo klausimus trylikametis ieško pats – skaito straipsnius ne tik lietuvių, bet ir anglų kalbomis, naršo internete. Pavyzdžiui, ruošdamasis biologijos olimpiadai Kretingos Pranciškonų gimnazijos septintokas savo biologijos mokytojos Linos Jucytės paprašė surinkti kuo daugiau papildomos medžiagos, vadovėlių, net ir skirtų dvyliktokams.
Į programą Emilijus buvo atrinktas kaip unikalių gebėjimų, aukštą intelekto koeficientą ir daug žinių turintis mokinys.
Tad I.Latakienė nenustebo, kai praėjusiais metais Telšiuose biologijos mokytoja dirbanti jos teta Rima Gintalienė persiuntė kvietimą dalyvauti „Gifted“ programoje.
„Parašiau šios programos vadovei Diletai Tindžiulienei laišką prašydama leisti Emilijui dalyvauti testavime, – pasakojo daugiau kaip dešimtmetį lietuvių kalbos mokytoja dirbusi kretingiškė. – Gavau atsakymą, kad dalyvauti programoje kviečiami tik būsimi trečiokai ir vienuoliktokai. Parašiau darkart, kad leistų bent pamėginti laikyti testą.“
Mamos atkaklumas neliko be rezultatų – į programą Emilijus buvo atrinktas kaip unikalių gebėjimų, aukštą intelekto koeficientą ir daug žinių turintis mokinys, puikiai išlaikęs vienuoliktokams skirtą stojamąjį testą ir taip pat nepriekaištingai sudalyvavęs motyvaciniame pokalbyje.
Ar ne per sunku septintokui dalyvauti vienuoliktokams skirtoje programoje? „Tikrai ne, – įsitikinusi I.Latakienė. – Emilijus jaučiasi puikiai, jam „Gifted“ labai patinka, nes čia jis būna tarp bendraminčių, gauna daug žinių, patirties, motyvacijos judėti į priekį. Nė kiek nesigailiu pasiryžusi jį vežioti kiekvieną savaitę daugiau kaip 200 kilometrų iš Kretingos į Kauną, kol dar buvo galima programoje dalyvauti kontaktiniu būdu, nes visą kelią atgal sūnus tiesiog švytėdavo iš laimės.“
I.Latakienė džiaugiasi, kad Emilijus palaikymo sulaukia ir Kretingos Pranciškonų gimnazijoje – mokytojai vertina savo auklėtinio gabumus, skiria papildomų užduočių. „Vis dažniau pasvarstome, kad Emilijus vertas būti perkeltas į aukštesnę klasę“, – prisipažino kretingiškė.
Nepavargsta siekti žinių
Ankstukas – gimęs 34 savaičių – Emilijus sparčiai pasivijo savo bendraamžius ir šiandien juos lenkia ir ūgiu, ir savo intelektiniais gebėjimais. Mama pastebi – kad pasiektų aukštų mokymosi rezultatų, sūnui tenka daug ir sunkiai dirbti, tai nuolatinis savęs tobulinimo ir žinių siekio procesas.
Ramaus, santūraus būdo moksleivis nuo šešerių sportuoja karate kiokušin mokykloje „Shodan“. Šis sportas jam tinka ir dėl fizinės, ir dėl psichologinės organizmo būklės stiprinimo. „Tačiau smurto nepripažįstantis Emilijus vis dar jaučiasi nejaukiai, kai reikia kovoti su priešininku“, – šypsosi I.Latakienė.
Nors bene labiausiai Emilijui patinka matematika, jis taip pat nuoširdžiai domisi ir daugybe kitų sričių: informatika, lietuvių ir užsienio kalbomis, gamtos mokslais, astronomija.
Ankstukas – gimęs 34 savaičių – Emilijus sparčiai pasivijo savo bendraamžius ir šiandien juos lenkia ir ūgiu, ir savo intelektiniais gebėjimais.
Gebėjimas mokytis ne tik įvairiais metodais, bet ir savarankiškai septintokui atvėrė kelius į Kretingos Pranciškonų gimnazijos, rajono ir visos šalies olimpiadas, konkursus, kur jis kasmet pelno pirmąsias vietas.
Šiais metais Emilijus trečius metus iš eilės laimėjo 1-ąją vietą Kretingos rajono matematikos olimpiadoje, lietuvių kalbos konkurse „Kings Lietuva“ užėmė 1-ąją vietą ir tapo stipriausiu 7 klasės amžiaus grupėje visoje Lietuvoje, o jo epistolinis rašinys apie COVID-19 pandemijos gniaužtus išsiųstas į Vilnių – respublikinį etapą.
Savarankiškai pasiruošęs respublikiniam viešojo kalbėjimo anglų kalba oratorių konkursui 7–8 klasių mokiniams tema: „Working together for an effective and equitable response: quarantine life“ respublikiniame etape užėmė 3 vietą.
Emilijaus rašinys apie COVID-19 pandemiją:
Labas, Pauliau,
prabudau šįryt ligoninės palatoje, pasukus galvą į langą matau žydrą dangų ir baltus plaukiančius debesis. Pasirodo, aš jau tris valandas joje guliu. Mano kūnas dar tebedreba nuo aukštos temperatūros ir nevaldomo kosulio. Rankoje dar styro kateteris, o galvoje tiek minčių, kurias noriu papasakoti tau prigludus ant kelių kaip vaikystėje, tačiau...
Tu išvažiavai studijuoti į Angliją ir negali grįžti Kalėdoms pas mus, nes uždarytos sienos dėl pasaulį apėmusios COVID-19 naujosios atmainos. Gal todėl parašysiu laišką ranka ir išsiųsiu, kad nors taip perduočiau ne tik mintis, bet ir šilumą.
Užmerkus akis matau, kaip aš sėdžiu greitosios medicinos pagalbos automobilyje prie Klaipėdos universitetinės ligoninės. Laukiam jau daugiau nei valandą, kad priimtų. Bet pacientų tiek daug, kad liepia vis laukti. O dabar žiema, šalta, man virš keturiasdešimt temperatūros, krečia šaltis, kosėju, dūstu, traukiu orą.
Su manim mašinoje sėdi dar du žmonės – medicinos sesutė ir vairuotojas, kurie atvyko pas mus į namus suteikti man pirmąją pagalbą, bet pamatę situacijos rimtumą nusprendė vežti į ligoninę. Jie bando man visaip padėti: suleido vaistų, kurie turėtų mažinti temperatūrą ir dar kažkokių, kurie praplečia plaučių alveoles, kad lengviau būtų kvėpuoti (bent taip sakė sesutė). Dar ant veido uždėjo deguonies tiekiančią kaukę, bet nelabai ji ką ir tiekia – tikriausiai deguonis jau pasibaigęs. Meldžiuosi, kad vaistai pradėtų veikti, bet nieko nevyksta. Tad sėdim, laukiam ir kenčiam.
Pauliau, kad tu matytum kas čia darosi! Ilgiausia eilė stovinčių greitosios medicinos automobilių, kuriuose karščiuojantys ir dūstantys ligoniai. Tu galbūt man sakytum, kad tai – natūrali atranka, kad gamtoje irgi išlieka tik stipriausi. Bet ar mes pasiekėme tik gyvūnų egzistencijos lygį? Ar mes per tiek evoliucionavimo neperžengėme galimybių ribos, tokios kaip skrydis lėktuvu lyg būtume paukščiai arba nėrimas po vandeniu į giliausias gelmes lyg žuvys? Akivaizdu, kad gyvename COVID-19 pandemijos gniaužtuose.
Niekada pasaulis negalvojo, kad didžiausias priešas yra ne kita šalis ar jų koalicija, o – liga, plintanti oro lašeliniu būdu. Pažengusios technologijos, medicinos inovacijos ir moderniausi gydymo būdai neapsaugojo žmonijos nuo mikroskopinio priešo – užkrato, kuris nematomai slenka per pasaulį naikindamas labiausiai pažeidžiamas visuomenės grupes.
Vėl dūstu. Traukiu orą kaip žuvis ištraukta iš vandens. Beviltiškai bandau nuslopinti kosulį, bet nepavyksta. Jaučiuosi kaip eilinė maro auka nusiaubtoje XVIII a. Europoje, kai 1710 metais lietuviai kovojo su didžiuoju maro protrūkiu. Ta pati nežinia, pasimetimas ir baimė yra užvaldžiusi visuomenę. Dabar mes nekertame mirusiesiems galvų ar netikime maro mergelės pasirodymu, tačiau nežinodami daugelio dalykų apie šią ligą bandome įvairiai apsisaugoti ar gydytis abejonių keliančiais būdais.
Saugojausi ir aš: nėjau į parduotuves, vengiau kontaktų, išėjus iš namų dėvėjau veido kaukę ir nuolat dezinfekavausi rankas, bet vis tiek susirgau.
Pauliau, ar tavęs neužvaldo pyktis ir beviltiškumo jausmas? Ar nesinori keisti situacijos, tik nežinai, kaip tai padaryti? Aš jau baigiu išprotėti. Visad maniau, kad gyvename saugioje visuomenėje, kur NATO apsaugo nuo galimų karinių konfliktų, ES koalicija – nuo ekonominių krizių, o PSO kuruojama moderniausia medicina ir skiepų galia – nuo viso pasaulio žmoniją žalojančios epidemiologinės nelaimės. Gaila, bet klydau.
Mano žinios ir suvokimas apie pasaulio didybę ir pažangą sprogo lyg muilo burbulas. Mes silpni, pažeidžiami ir laikini šioje žemėje. Net šią akimirką savyje jaučiu žmogaus trapumą: per daug apkrauta medicinos sistema įkalino mane šioje mašinoje lyg būčiau narve.
Dabar matau save kaip vieną iš veikėjų siaubo filme, kurio veiksmo vieta – visas pasaulis. Labai panašus filmas buvo sukurtas JAV 2011 metais. Tai mokslinis fantastinis, katastrofos filmas „Užkratas“, kur tarsi identiškai pasikartojo scenaristų išgalvota viruso atsiradimo vieta, ligos požymiai ir plitimo pobūdis.
Galiu save prilyginti ir kito filmo veikėjui – kaliniui, kur visa veiksmo vieta vyksta kalėjime. Nes mūsų namai mums virto kalėjimu. Negali išeiti iš namų, važiuoti į kitą rajoną, bijai net susitikti su kaimynais, nes jie gali būti nematomo priešo nešiotojai to patys net nežinodami. Mes kaliniai, esantys įkaitai savo pačių namuose. Privalomo socialinio atstumo laikymasis mus atriboja nuo bet kokio kontakto su žmogumi, šaldo tarpusavio santykius. O juk bendravimas – tai vienas iš esminių žmogaus poreikių.
Prieš mus eilėje laukia dar trylika greitosios medicinos pagalbos automobilių. Ilga eilė gęstančių gyvybių... Gęstu ir aš... Galbūt dėl deguonies trūkumo, o gal dėl vaistų poveikio pradedu atsijunginėti. Mano protą pažadina tik trumpalaikiai informacijos blyksniai.
Dabar prisiminiau vakar per LNK matytas žinias, kur kalbėjo apie Jungtinę Karalystę. Sakė, kad pas jus situacija irgi tragiška. Ligoninės užpildytos sergančiaisiais, serga vienas iš penkių šios šalies gyventojų, ligoniai gydomi net greitosios medicinos automobiliuose, nes trūksta lovų ir deguonies aparatų. Panašu, kad pas mus bus lygiai taip pat. Įdomu, jei dabar prarasiu sąmonę – mane gydys mašinoje ar pagaliau priims į ligoninę?
Mane ramina tik viena mintis: kad gyvenime nieko nėra amžino ir viskas turi pradžią bei pabaigą. Tad labai tikiuosi, kad ši pandemija taip pat greitai ir netikėtai dings, kaip prasidėjo.
Būk sveikas, brangus Pauliau! Paskambink arba parašyk! Lauksiu…
Tavo brolis Emilijus
„Talentingi vaikai“ – 15min projektas apie gabius, išskirtinių talentų turinčius vaikus.
Jei auginate talentus, praneškite apie juos 15min komandai, pildykite anketą, ir mes apie jų gebėjimus ir įkvepiančias istorijas pranešime visai Lietuvai. Anketą rasite čia.
