„Pamenu, kaip kažkada per televizorių vakare rodė labai gerai žinomą pasaką „Eglė žalčių karalienė“. Aš ją girdėjau taip seniai, kad pamiršau, kokios baisybės yra sekamos. Ten žaltį sukapoja Eglės giminė, krauju pasrūva jūra, o Eglė savo vaikus paverčia medžiais. Neleidau žiūrėti tos pasakos penkerių metų dukrai, nes sapnuos po to košmarus“ – teigia Danguolė.
Diskusijos, ar tokio tipo pasakas dera skaityti vaikams, ar jas reikia adaptuoti, nuolat kyla visoje Europoje. Labai dažnai tėvai priima skubotus sprendimus, nebeseka tokių pasakų ir nesusimąsto, ką atima iš vaikų.
-
Psichologė ir skaitymo specialistė apie vaikų ugdymą: knyga gali padėti jiems rasti ryšį su savimi ir kitais
-
Vaikų darželio auklėtoja Rasa rašo knygas vaikams: „Jie yra didžiausi idėjų sufleriai“
-
Pažintis su neregiais vaikais apvertė Eglės gyvenimą: „Mano naująją knygą iliustravo Reinoldas. O jis juk nieko nemato“
Nuimami „rožiniai akiniai“
Tokios pasakos parodo, kokia sunki kartais gali būti realybė ir kaip tą realybę išgyventi. Psichologė ir mediatorė Marina Guptor teigia, kad „pasakos, kurių pabaiga nėra „...ir gyveno jie ilgai ir laimingai“ ruošia vaiką įvairioms gyvenimo situacijoms. Klausydamas tokias pasakas, vaikas išmoksta įsijausti, susitaikyti su netektimi, mirties neišvengiamybe, nugalėti baimę. Daug kartų modeliuojant ir išgyvenant nerimą keliančią situaciją pasakoje, vaikai išsilaisvina nuo įtampos ir įgauna naujus reagavimo būdus. Vėliau, susidurdami su tokiomis situacijomis gyvenime, jie jau bus pasiruošę.”
Negana to, M.Guptor teigia, kad „vaiko, klausančio visų šių pasakų, emocijų suvokimas plečiasi, o tai reiškia, kad vaikas turi galimybę susipažinti ir išmokti atpažinti savo bei kitų žmonių emocijas bei – ypatingai svarbu – tinkamai jas reikšti“.
Vaikas atpažįsta emocijas
Dar vienas lietuvių liaudies pasakų, turinčių baisias detales, pliusas, kurį įžvelgia M.Guptor, yra vaiko emocijų spektro plėtimas. „Vaiko, klausančio visų šių pasakų, emocijų suvokimas plečiasi, o tai reiškia, kad vaikas turi galimybę susipažinti ir išmokti atpažinti savo bei kitų žmonių emocijas bei – ypač svarbu – tinkamai jas reikšti“, – teigia psichologė. Ateities perspektyvoje tai gali tapti prevencija dabar paplitusioms psichologinėms paauglių problemoms, tokioms kaip depresija ar nerimas.
Vaikas turi galimybę susipažinti ir išmokti atpažinti savo bei kitų žmonių emocijas.
Tam pritaria ir Humanitarinių mokslų daktarė, sakytinės tautosakos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja Jūratė Šlekonytė, teigdama, kad nuo seniausių laikų siaubo pasakos leisdavo suvokti vaikams dvasinį pasaulį: „Edukologų, meno terapeutų nuomone, tokio tipo pasakos padeda vaikams įvairias žmonių dvasines problemas, lavinant vaizduotę, emocinį intelektą. Į jas žvelgiama kaip į ilgus šimtmečius gyvuojančius dvasinius šaltinius, kuriuose užsikonservavo pamatinės žmonių žinios apie pasaulio suvokimą, tarpusavio santykius.“
Savo emocijos suvokimas, pavyzdžiui, pykčio, leidžia žmogui ją kontroliuoti, tinkamai išlieti. Tai padeda ne tik bendraujant su kitais, bet ir siekiant užsibrėžtų tikslų.
Vaiko amžius ir pasakų reikšmė
Labai svarbu nepamiršti, kad tokios pasakos iš anksto nuima vaiko „rožinius akinius“, todėl svarbu to nepadaryti per anksti. M.Guptor teigia, kad pasaka turi atitikti vaiko amžių: „Pavyzdžiui, nereikia sekti pasakas apie vaikus, kuriuos paliko tėvai miške, labai mažiems vaikams, nes jie dar neskiria, kur pasaka, o kur realybė, ir tikrai gali patikėti, kad taip daroma.“
Tokiu atveju, vaikas būtų išgąsdinamas, tai gali jį sutraumuoti. Jeigu tėvai visgi nusprendžia sekti kraupių fragmentų turinčias pasakas, svarbu kalbėtis apie jas ir jų reikšmę su pačiu vaiku.
M.Guptor nuomone, „nederėtų sekti tokių pasakų, jeigu nėra galimybės aptarti pasaką su vaiku. Nereikia pamiršti, kad tokios pasakos paliečia temas, apie kurias nepriimta kalbėti su vaikais: vienatvė, artimųjų netektis, nesąžiningumas, blogi žmonės“. Tai, pasak psichologės, paliktų vaiką tokias problemas spręsti vienam.
Kultūrinis paveldas
Negana to, vaikas turėtų būti supažindinamas su lietuvių liaudies pasakomis ir dėl kultūrinio jų paveldo. J.Šlekonytė teigia, kad kai kurios lietuvių liaudies pasakos jau tapo mūsų šalies pasididžiavimu: „Eglės žalčių karalienės“ siužetas daugybę kartų pasitelktas rašant pjeses, dramas, apsakymus, kuriant filmus. Šis kūrinys mums tapo nacionalinio pasididžiavimo objektu, į kurį kaskart metant žvilgsnį atrandamos naujos prasmės ar interpretavimo galimybės.“
Dėl to dažnai tėvai seka ir nelietuviškas, populiarias, taip pat žiaurumų turinčias pasakas. Žinomiausios – „Brolių Grimų pasakos“, kur ragana įmetama į krosnį („Jonukas ir Grytutė“), vilkas suėda šeimą, o jam vėliau prapjaunamas pilvas („Raudonkepuraitė“), mergelė nužudoma nuodais („Snieguolė“). Net ir šios pasakos neapsieina be žiaurumų.
Jei nenori žiaurumo – švelnink
Vienas būdas, kaip galima sekti vaikui pasaką, kad ši jam nepakenktų, – sušvelninti žiaurumo ar smurto turinčius motyvus. Tai nėra taip drastiška, kaip nesekti pasakos išvis, tačiau reikalauja daugiau kūrybingumo. Ši praktika buvo taikoma ir ankstesniais laikais: „Ne visos lietuvių liaudies pasakos buvo sekamos vaikams. O jei ir sekamos – sušvelninamos“, – mano J.Šlekonytė. Viena iš tokių pasakų – minėtoji „Eglė žalčių karalienė“.
J.Šlekonytė teigia, kad „taip manyti leidžia tas faktas, kad randama šios pasakos variantų, kurių įprastinė žiauri pabaiga sušvelninama: tokia pasaka trumpinama, praleidžiamas drastiškas epizodas ir kūrinys užbaigiamas neutraliai arba vietoj tokios pabaigos prijungiama kita pasaka“.
Tokios pasakų keitimo praktikos imasi ne tik lietuviai. Jau aukščiau minėtosios „Brolių Grimų pasakos“ taip pat yra sušvelnintos. Originaliose jų versijose baisių detalių yra kur kas daugiau.
Anksčiau tai nebuvo baisu
Gali kilti klausimas, kodėl tada lietuviai išvis sekdavo kraupias pasakas, o ne tiesiog paaiškindavo vaikams, kaip tam tikroje situacijoje reikia elgtis.
J.Šlekonytė neslepia, kad šie fragmentai mums tik dabar atrodo tokie baisūs. Anksčiau tai buvo kasdienybė: „Pasakose dažnai nubaudžiami miško gyvūnai (vilkas, meška). Vilkas buvo traktuojamas kaip valstiečio priešas dėl gyvuliams daromos žalos, todėl jo ir nebuvo gaila.
Dalis pasakų žiaurumų yra tam tikrų senųjų papročių, paprotinės teisės atšvaitai. Tas žiaurumas buvo suvokiamas kaip tam tikras atpildas už netinkamą elgesį, pvz., pasakoje herojaus nuopelnus pasisavinęs (ar herojų net nužudęs) apsimetėlis yra nubaudžiamas mirtimi. Manoma, kad toks žiaurus personažų elgesys vienas kito atžvilgiu gali atspindėti visuomenės diferenciaciją ir vis didėjančią konkurenciją.“
Galima manyti, kad pasauliui tobulėjant ir kuriant naujas pasakas, žiaurumo fragmentų bus vis mažiau ir mažiau.
