Rado būdų, kaip užsiimti jai svarbiomis veiklomis
Cukriniu diabetu Ieva serga jau 20 metų – kaip pati juokauja, save šioje srityje laiko pilnamete. Per tiek laiko mergina jau yra supratusi, kad ligą reikia nuolatos stebėti, būti atidžiai, mokytis iš klaidų ir eksperimentuoti.
„Sergu tiek, kiek galiu save prisiminti. Sunkiausia yra tai, kad kartais gali viską padaryti taip, kaip reikia, tiksliai ir laiku, bet rezultatas nebus džiugus, – pasakoja I.Krivickaitė. – Šiandien cukriniam diabetui kontroliuoti yra visos reikalingos priemonės bei daugybė patikrintos informacijos, įkurtos bendruomenės ir diabeto klubai, padedantys sergantiems žmonėms.
Taip nebuvo nuo pat pradžių. Vaikystėje daug dalykų darydavome „iš akies“ – tai nebuvo tikslu ir neabejotinai turėjo neigiamą poveikį šiandienai. Mano liga pažengusi tiek, kad lengvinti jos komplikacijoms laiko turiu skirti kiekvieną dieną. Tą ir darau – pastaraisiais metais progreso į blogą pusę nėra.“
Prieš 5 metus Ieva susidūrė ir su kitu iššūkiu – dėl galvos traumos ji staigiai neteko gero matymo. Nors cukrinis diabetas, anot jos, nėra to priežastis, liga šiandien prie nepriekaištingos regos taip pat neprisidėtų.
„Šiuo metu gebu savimi pasirūpinti, galiu susiorientuoti žinomoje aplinkoje. Matau artimą atstumą, bet jis niekada nėra ryškus“, – aiškina I.Krivickaitė.
Ieva neslepia ilgą laiką tikėjusi, kad išauš diena, kai vėl galės matyti – dar iki šiol ji, pabudusi ryte, viliasi, jog atsimerks ir nepatirs nusivylimo. Merginos teigimu, prireikė 4 metų, kol ji iki galo priėmė save tokios būklės, kokios dabar yra.
„Reikėjo mokytis gyvenimo, kai matai labai silpnai – daug pagalbos gavau ligoninėje, taip pat sulaukiau patarimų iš regos negalią turinčių žmonių. Mano aplinka yra labai sveika, todėl neleido man susirgti viduje – visi skatino užsiimti man svarbiomis veiklomis, padėjo rasti būdų, kaip tą daryti.
Nors, grįžus iš ligoninės, sunku buvo susigaudyti savo namuose – atrodė, kad visada turėsiu gulėti lovoje. Ir gulėjau. Tačiau ilgainiui nuo to pavargau“, – prisimena I.Krivickaitė.
Išmoko plaukti vandenlente
Vis dėlto stipriai suprastėjęs regėjimas nesustabdė Ievos nuo noro būti aktyviai. Kaip pati sako, turbūt nėra veiklų, kuriomis negalėtų užsiimti su gerai matančių žmonių pagalba.
„Esu kantri ir sau, ir kitiems. Nemažai dalykų, kuriuos noriu atlikti, man reikia daugiau laiko, bet galiausiai viskas pavyksta“, – tikina I.Krivickaitė.
Daugiau nei pusę gyvenimo sportuojanti Ieva, suprastėjus regėjimui, neapleido ir savo mėgstamos karatė.
„Mano trenerė Margarita buvo tas žmogus, kurio dėka patikėjau, kad galiu grįžti sportuoti. Jos skatinimas ateiti ir pabandyti buvo labai kantrus, švelniai motyvuojantis. Man nereikėjo iš naujo išmokti judesių ar pratimų – juk, jeigu moki pritūpimą, tai moki. Mano akys mato silpnai, bet kūnas viską prisimena.
Trenerę suprantu iš pusės sakinio, o kitais atvejais kolegos, su kuriais sportuoju, visada būna kantrūs parodyti iš arti ar paaiškinti tam tikrus niuansus. Esu už tai dėkinga“, – kalba I.Krivickaitė.
Tuo, ką jau yra išmokusi, Ieva neapsiriboja – norėdama išbandyti naujų veiklų, mergina dėl prasto regėjimo savęs nestabdo. Taip nutiko ir su plaukimu vandenlente – praėjusią vasarą pasvajojusi, kad norėtų išmokti ja plaukti, ji ėmė ir tą padarė.
„Labai daug žmonių pasakodavo, kaip smagu plaukti. Negalėjau įsivaizduoti, kaip tai vyksta, bet su kuo nors nuvažiavusi į plaukimo vandenlentėmis parką, jausdavausi itin gerai, visi atrodė atsipalaidavę, laimingi.
Nežinojau, ar su mano rega įmanoma plaukti, todėl daug klausinėjau, kaip viskas vyksta, kiek laiko trunka išmokti, kokie yra pavojai“, – pasakoja I.Krivickaitė.
Vienas didžiausių iššūkių Ievai buvo rasti trenerę, kuri išmokytų plaukti – anot jos, tą padaryti buvo sunkiau nei įgyti žinių, kaip naudotis vandenlente.
„Žinau, kad, norėdami apsaugoti, daug žmonių sakė, jog negali išmokyti, kad plaukimas nepritaikytas nematantiems. Jau buvau beprarandanti tikėjimą, jog kada nors pabandysiu, kai viena pažįstama rekomendavo susisiekti su „BoardSport Chicks“ bendruomene ir trenere Agne Šimanskyte. Parašiau jai nieko nesitikėdama – jau tiek kartų buvau girdėjusi, kad negaliu, jog pati tuo patikėjau.
Mano nuostabai, Agnė iš karto pasakė – pabandykime. Šiandien atrodo, kad tas „pabandome“ keičia mano gyvenimą: pradedant tikėjimu, kiek daug mes kartu galime, baigiant tuo, jog šiandien aš išties plaukiu vandenlente. Niekada nepamačiusi, kaip tą daro kiti“, – šypsosi I.Krivickaitė.
Šiandien aš išties plaukiu vandenlente. Niekada nepamačiusi, kaip tą daro kiti.
Ieva džiaugiasi, kad trenerės tikėjimas bei atidumas buvo toks didelis, jog pralaužė net aplinkinių baimes – šiandien merginai plaukti padeda daug žmonių, o joks vandens parkas nepasakė, kad ji neturėtų to daryti.
„Aš niekada negaliu plaukti viena. Dar praėjusiais metais bendruomenė man padovanojo reikalingą raciją, su kuria galiu lipti ant lentos – kitas žmogus, kuris mato už mane, būna krante ir viską man sako. Tokiu būdu išvengiame pavojaus įplaukti į esančias kliūtis, įkritus į vandenį, rasti krantą ar savo lentą, nesužeisti kitų žmonių.
Žmogus, kalbantis per raciją, turi būti itin dėmesingas ir drąsus – man reikėjo nueiti ilgą kelią, kol suvokėme, kad tai iš viso įmanoma. Tai, kaip aš plaukiu, visada yra komandinis nuopelnas – ar man laiku pasakė, ar suprantame vienas kitą.
Sakyti viską be išimties nėra įprasta ir lengva, todėl be galo vertinu žmones, kurių dėka galiu plaukti vandenlente bei vis mokytis naujų dalykų“, – sako I.Krivickaitė.
Nori, kad kiti pirmiausia matytų ne jos silpnaregystę
Ievos manymu, visi žmonės turi tam tikrų baimių – tam nebūtina turėti silpną regą. Plaukdama vandenlente, mergina sutinka nemažai moterų, kurios baiminasi įvairių dalykų, o trenerių darbas, anot jos, būtent ir yra keičiantis gyvenimus, nes padeda įveikti baimes.
„Kartais būna, kad, jei turi negalią ir veiki ką nors, kas iš esmės nėra nieko ypatingo, visiems atrodo, jog esi unikalus. Taip, man reikia šiek tiek daugiau fizinių pastangų, aplinkinių pagalbos, bet kai ko nors mokausi, lygiuojuosi į sveikus žmones.
Kai vandens bijantis asmuo išdrįsta plaukti, visiems atrodo normalu. Tačiau kai tą daryti išdrįsta nematantis, prilygsta stebuklui. Tai nėra tiesa. Treneris vienodai jaudinasi už visus savo mokinius ir stengiasi rasti būdų, kaip suprantamai padėti tobulėti. Jaučiuosi daug išmokusi, nes visi man žinių suteikę žmonės pirmiausia matė ne mano silpnaregystę, o mane. Jie tikėjo, kad mums pavyks.
Niekada nepavargsiu dėkoti Agnei ir jos moterų bendruomenei, „WakeSpot“ bei „Vanduo Marse“ parkams už palaikymą, pagalbą. Ir, vienareikšmiškai, už gyvenimą keičiančius nuotykius“, – kalba I.Krivickaitė.
Visi man žinių suteikę žmonės pirmiausia matė ne mano silpnaregystę, o mane.
Ieva įsitikinusi, kad dovanų gavo gyvenimą manais nieko už tai nereikalaujant. Kaip pati sako, ji turi visišką laisvę veikti ką ir kaip nori, o iš to kyla didžiulis dėkingumas.
„Tai mane skatina savanoriauti, pastebėti kitus žmones, juos palaikyti ar padėti, taip pat kurti savo dienas taip, kad jose būtų gera man pačiai. Mane įkvepia žinojimas, jog kiekvienas savo buvimu, veikla ir net tuo, kaip galvojame, galime padėti pasauliui būti laimingam“, – mano I.Krivickaitė.
Nors Ieva visada atrodo nusiteikusi itin pozityviai, ji pripažįsta, kad pasitaiko niūrių dienų, o tai – visiškai normalu. Tokiomis akimirkomis mergina leidžia sau būti silpnai ir nuleisti rankas.
„Atsitraukus, pabuvus miške ar tiesiog pamiegojus, paprastai rankos vėl pakyla. Mėgstu garsiai sau įsivardyti ypatingus dalykus, kurie nutinka – dažniausiai jų dienose būna daug. O kiek dar negaliu pamatyti!“ – šypsosi I.Krivickaitė.
Po visų savo patyrimų Ieva teigia tvirtai žinanti, kad šypsenos ir juoko raumuo yra sunkiai treniruojamas, tačiau išlaikantis bet kokį sunkumą.
„Sudėtingomis dienomis stengiuosi tai priminti ir sau, ir kitiems“, – sako I.Krivickaitė.
