Regėjimo negalia atsirado dar vaikystėje
Sulaukusi pusantrų metukų, Renata ėmė prastai matyti. Dėl to, kad regos sutrikimai atsirado taip anksti, gydytojai visada žymi, jog negalia yra įgimta. Vis dėlto moteriai iki šiol neaišku, kodėl taip atsitiko, kadangi niekas, kiek jai žinoma, giminėje tokių problemų neturėjo.
„Viskas prasidėjo nuo šviesos baimės. Mano vyresni broliai dar dabar prisimena, kaip pradėjau slapstytis nuo šviesos, saulės. Tai buvo pirmieji sutrikimo požymiai“, – pasakoja R.Mingilė.
Renata yra silpnaregė, todėl jai nereikalinga neregių naudojama baltoji lazdelė, o eidama lauke, ji pakankamai aiškiai gali atskirti matomus objektus. Vaikščiodama ji sako besijaučianti gana saugiai, tačiau sunkumų kyla norint įžiūrėti detales.
„Labai sunku žmogui, kuris su tuo nesusidūręs, išaiškinti, ką reiškia blogai matyti. Kas yra aklas žmogus, visiems aišku, o kas silpnaregis, jau dilema, – sako R.Mingilė. – Aš gatvėje matau žmones, automobilius, medžius, tačiau be papildomų priemonių negaliu skaityti – akiniai man nepadeda, bet yra specialūs elektroniniai didinimo aparatai.
Be to, galiu nepažinti žmonių. Pavyzdžiui, galėjau su kuo nors gerti kavą kavinėje, o vėliau susitikti stotelėje ir ten jo nepažinti. Yra daug veiksnių, darančių įtaką regėjimui, – tai priklauso nuo apšvietimo, dydžių, man sudėtingiau naktį, rudenį, kai dažnai lyja.“
Nors su regėjimo negalia Renata augo nuo mažens ir vaikystėje blogo matymo visai nesureikšmino, problemos prasidėjo paauglystėje. Tuo metu ji vis atkakliau bandė neigti turimą sutrikimą, apsimetė, kad viską gali gerai matyti.
„Aš net savo geriausiai draugei nesakydavau, kad blogai matau, nors ji tai žinojo. Iki šiol prisimenu, kaip su ja sėdėjau, ji man rodė žinutę telefone, o aš linksėjau galva, rodydama, kad perskaičiau ir supratau.
Nenorėjau išsiskirti, siekiau būti tokia, kaip visi. 10 metų mokiausi bendrojo lavinimo mokykloje ir jeigu mokytoja pasakydavo, kad dabar galiu neskaityti, pailsėti, paklausyti kitų vaikų, aš specialiai skaitydavau“, – prisimena R.Mingilė.
Nenorėjau išsiskirti, siekiau būti tokia, kaip visi.
Vėlesniame amžiuje Renata susitaikė su savo negalia ir ją pripažino, tačiau kaip vieną skaudžiausių gyvenimo situacijų ji išskiria suvokimą, kad niekada negalės vairuoti.
„Ypač buvo sunku, kai visi bendraamžiai laikėsi teises, o aš viską stebėjau iš šalies. Turbūt tai buvo vienintelis kartas, kai verkiau, kad blogai matau, – pripažįsta R.Mingilė. – Visa kita yra zuikio dainos, ypač dabartiniais laikais galima prie visko prisitaikyti. Nebėra taip, kaip anksčiau, kai paklausdavai, koks autobusas atvažiuoja, o tau atrėžia, kad tokia jauna ir jau nematai.“
Renata neslepia, kad iš pradžių susitaikyti su girdimais komentarais buvo itin sunku. Anot jos, dėl to kuriam laikui net išgaruodavo drąsa paprašyti pagalbos.
„Paprašyti pagalbos yra sudėtinga. Galiausiai ryžtiesi tai padaryti, o tada sulauki tokio atsakymo... Paskui ilgą laiką atrodo, jog geriau anksčiau išeiti iš namų, įlipti ne į tą autobusą, bet neklausti žmonių. Tačiau dabar situacija kitokia nei prieš 15 metų“, – sako R.Mingilė.
Susidoroti galima su kiekvienu iššūkiu
Girdint žeidžiančius aplinkinių žodžius, išlikti stipriam gali būti gana sudėtinga, tačiau Renata dabar iš turėtų patirčių tik juokiasi. Anot jos, tuo metu jai labiausiai padėjo vertybės, kurias ji pati sau nuo vaikystės diegė.
„Turėtas užsispyrimas slėpti negalią, daryti, nors tau sako kitaip, iš pradžių buvo kaip įrodinėjimas kitiems, kad galiu ne ką mažiau nei kiti, bet vėliau supratau, jog man niekam nieko nereikia įrodyti. Svarbiausia, kad aš pati žinau, kokia esu ir ką galiu, – tikina R.Mingilė. – Be to, aš pakankamai anksti atsiskyriau nuo šeimos – kai man buvo 16 metų, iš Biržų išsikrausčiau į Vilnių. Įgytas savarankiškumas taip pat duoda savo, o dabar jau drąsiai galiu kalbėti apie negalią.“
Kadangi Renata silpnaregė yra nuo mažens, moters artimieji prie jos negalios jau pripratę ir visada ją palaiko. Vis dėlto ji sutinka, kad žmogui tapus neregiu, būna atvejų, kai nuo jo nusigręžia iki tol turėti draugai. Tačiau taip, Renatos nuomone, atsitinka visai ne dėl negalios.
„Negalia nėra priežastis nedraugauti. Jeigu tu esi fainas, koks skirtumas, kad nematai? Kaimynė kavos išgerti kviesis tave, o ne tą, kuris amžinai surūgęs. Mano rate yra ir bendro likimo, ir puikiai matančių draugų“, – sako R.Mingilė.
Aš labai nemėgstu žmonių, verkiančių ir kniaukiančių, kad jiems kažkas nesiseka.
Nors prieš dešimtmetį Renatai tekdavo susidurti su daugiau iššūkių nei dabar, jų pasitaiko iki šiol. Tačiau šiandien, kaip sako pati Renata, jie yra ne tokie rimti, o ir susidoroti su jais yra kur kas lengviau.
„Aš labai nemėgstu žmonių, verkiančių ir kniaukiančių, kad jiems kažkas nesiseka. Yra situacija ir tu ją sprendi. Nebūna taip, kad nėra sprendimo. Jeigu kažko nematai, stovi žmogus šalia, imi ir paklausi jo – liežuvį juk turi. Be to, mes turime telefonus, kuriais galima viską nusifotografuoti.
Ką daro silpnaregiai oro uoste? Ten didžiausias iššūkis yra aukštai pakabinti ekranai su informacija apie skrydžius. Matančiam žmogui viskas aišku, bet mums jie yra per aukštai, todėl nusifotografuojame ir pasididinę vaizdą žiūrime per telefoną. Nėra iššūkių, su kuriais nesusidorotum“, – pasakoja R.Mingilė.
Save atrado pradėjusi mokytis masažo paslapčių
Šiuo metu Renata dirba masažuotoja, tačiau, kaip juokdamasi prisimena, tai nebuvo jos svajonių profesija. Iš pradžių troškusi tapti aktore, moteris bandė įstoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, o nepavykus nusprendė mokytis socialinę pedagogiką Panevėžyje.
„Nuo pat vaikystės iš aplinkinių jaučiau keistą programavimą. Mano mama visada sakydavo, kad pabaigsiu mokyklą ir toliau mokysiuosi masažo. Kurį laiką niekaip nesupratau, kodėl būtent masažai – argi nėra daugiau specialybių? Tik atvykusi į Vilniaus aklųjų ir silpnaregių mokymo centrą supratau, kodėl man tai buvo taip akcentuojama. Joje aiškino, jog labai daug regėjimo negalią turinčių žmonių stoja į Vilniaus arba Šiaulių kolegiją ir mokosi masažo“, – prisimena R.Mingilė.
R.Mingilei pabaigus socialinę pedagogiką, ką tik buvo praėjusi ekonominė krizė, todėl nauji darbuotojai buvo ne itin laukiami. Tuo laikotarpiu Renata intensyviai galvojo, ko galėtų imtis toliau, ir galiausiai nusprendė stoti mokytis masažo paslapčių.
„Man patiko. Supratau, kiek daug masažas gali ir kaip mes padedame žmonėms. Vis dėlto mokytis nebuvo paprasta, teko susidurti su sudėtingais kursais, tokiais kaip anatomija, fiziologija, infekcinės ligos“, – sako R.Mingilė.
Renata yra įgijusi vieną profesinio lygio ir du bakalauro išsilavinimus, o dabar nusprendė, kad nori mokytis toliau, ir ėmė studijuoti magistrą. Anot jos, papildomų sunkumų dėl to, jog yra silpnaregė, niekada nekilo.
„Mokantis masažo Vilniuje, dėstytojai buvo prie mūsų prisitaikę, jie žinojo, kokie studentai ateina, o ir viena mūsų mokytoja buvo silpnaregė. Mes jautėmės jaukiai, buvome savi. Vėliau baigiau sveikatingumo verslo organizavimą – ten taip pat teko susidurti tik su elementariais iššūkiais. Pavyzdžiui, dėstytojas ką nors rašydavo ant lentos ir aš nematydavau – tuomet paprašydavau grupės draugo, kad man padiktuotų“, – pasakoja R.Mingilė.
Šiuo metu Renata dirba „Masažo mieste“ kartu su kitais regėjimo negalią turinčiais masažuotojais. Kaip ji aiškina, socialinėse įmonėse darbą rasti yra pakankamai lengva, tačiau kitoje rinkoje kyla daugiau sunkumų.
„Tokios įmonės ieško žmonių su negalia – jiems naudinga, kadangi iš valstybės gauna subsidijas, – aiškina R.Mingilė. – Vis dėlto neoficiali diskriminacija dar egzistuoja, ypač valstybiniame sektoriuje, kur iš darbuotojo tikimasi daugiau nei tik masažo atlikimo. Norima, kad jis vaikščiotų pas pacientus į palatas, pildytų dokumentus. Per darbo pokalbius net neišklausinėjus žmogaus apie galimybes, jau iš karto yra pasakoma, kad paskambins vėliau. Žinutė būna aiški.“
Vis dėlto neoficiali diskriminacija dar egzistuoja, ypač valstybiniame sektoriuje.
Dabartinėje įmonėje darbą Renata rado nesunkiai, kadangi jau anksčiau buvo pažįstama su vadovu. Kurį laiką moteris dirbo vienoje iš jo įkurtų masažo klinikų, kuri buvo pirma jos darbovietė, o vėliau, sužinojusi, kad jis ieško naujų darbuotojų, įsidarbino „Masažo mieste“.
„Darbas man patinka. Galbūt dėl to, nes jaučiu, kad žmonėms mano rankos tinka. Jaučiu savo galimybes, žinau kryptis, kur man tinkamiau eiti, ir tikrai nesigailiu, jog pasirinkau tokią profesiją“, – tikina R.Mingilė.
Džiaugiasi besikeičiančiu aplinkinių požiūriu
Neretai manoma, kad regos negalią turintys masažuotojai yra geresni už matančius profesionalus, kadangi geba geriau jausti klientą. Vis dėlto su tokiu požiūriu Renata nesutinka ir mano, jog gebėjimai yra išugdomi per praktiką.
„Jeigu aš jums užriščiau akis ir liepčiau mėnesį taip gyventi, jūs labai greitai pradėtumėte jaustis panašiai kaip aklas žmogus. Tai yra išlavinamas įgūdis. Prisimenu, kai dirbau mokytoja, per egzaminą gerai matančių žmonių paprašiau užsirišti akis. Iš pradžių jie buvo šoke, o vėliau suprato, kodėl to paprašiau, – dingsta aplinkiniai dirgikliai ir susitelkiama į tai, kas yra po rankomis.
Atlikdamas masažą, gerai matantis žmogus jaučia dirgiklius ir jo žvilgsnis gali nukrypti, pavyzdžiui, į per langą pamatytą pro šalį ėjusį žmogų“, – aiškina R.Mingilė, pridurdama, kad nematymas tikrai netrukdo gerai atlikti masažo.
Mėgdama savo darbą, Renata išskiria, kad labiausiai ją žavi matomas rezultatas. Anot jos, yra nuostabu stebėti, kaip pasikeičia žmogaus struktūra, audiniai. Nors kai kurie jos kolegos įsitikinę, kad vien masažas negydo ir yra reikalingas kompleksinis gydymas, moteris mano kitaip.
„Patikėkite, masažas turi poveikį ir ne visada reikia kompleksinio gydymo, – tikina R.Mingilė. – O labiausiai, pasakysiu pagyrūniškai, mane žavi geri atsiliepimai. Žmonėms patinka masažas, mes grįžtame prie senosios jo reikšmės. Anksčiau jis būdavo siejamas su malonumu, erotika, o dabar žmonių požiūris keičiasi. Ypač per karantiną, kai daug laiko buvo leidžiama prie kompiuterių, žmonės ėmė galvoti, ne kokių vaistų nusipirkti, kad nebeskaudėtų nugaros, o kaip greičiau nueiti į masažą.“
Jeigu labai norisi savęs gailėti, kažką darote ne taip.
Renata ne kartą pasidžiaugė, kad aplinkinių požiūris su laiku keičiasi į teigiamą pusę, ir taip, kaip žmonės elgiasi pastaruoju metu, jai yra pakankama. Į viską pozityviai žiūrėti besistengianti R.Mingilė savo gyvenime turi daug veiklų, noro mokytis ir mėgautis kasdienybe, o išlaikyti tokį požiūrį ji pataria ir kitiems.
„Palinkėčiau mažiau užuojautos sau ir gailėjimosi. Jeigu labai norisi savęs gailėti, kažką darote ne taip. Gal ne tas knygas skaitote, ne tokios muzikos klausote... Galbūt draugus reikia keisti? Jeigu jūsų aplinka yra normali ir jauki, jums nekils noro užsidaryti, liūdėti. Patikėkite, regėjimo negalia nėra blogiausia, kas gali nutikti gyvenime. Yra blogesnių dalykų“, – sako Renata.
