„Lapė pakakojo, tai reikia išsivolioti“, – sako Skaistė Svidraitė, stebėdama tarp žolių besivoliojantį savo augintinį, kai visi kartu – aš, fotografas, ji, Bubu, Chaosas ir Bardakas einame į šunų maudynių vietą netoliese esančiuose karjeruose.
„Bet aš jiems leidžiu būti šunimis. Jeigu jiems yra smagu, tai tegul voliojasi. Nueis išsimaudyt, ir viskas. Žmonėms atrodo, kad šuo turi būti robotas. Taip, šuo turi klausyti, bet reikia nepamiršti, kad jis yra ir šuo“, – sako Skaistė, kas dieną su savo globotiniais ir augintiniais nueinanti maždaug po 20 kilometrų.
Kai lankėmės pas Skaistę, jos namuose buvo ir aštuoni savi šunys. Be jau trijų minėtų, dar yra Danas, Liepa, Aras, Džeris ir Šiaurė. Tai – Stafordšyro, belgų ir vokiečių aviganiai bei jų mišrūnai, dobermanas.
Šunys į jos namus pateko įvairiai. Pavyzdžiui, Bubu Skaistė į namus parsinešė delne, dar visiškai mažutį. Buvę šeimininkai, kurie Stafordšyro veislės šunį įsigijo nežinia kam, kartu su keturkoju naujajai šeimininkei įdavė ir visą vadinamąją kovinio šuns amuniciją.
„Tas šuo tilpo delne, bet man davė griežtą antkaklį, metro ilgio grandininį pavadėlį. Pačią pirmą dieną viską išmečiau. Niekada nenaudoju jokių griežtų šunų auklėjimo priemonių“, – sako Skaistė.
Kartais čia būna ir pitbulių. Tariant trumpiau, tų veislių šunų, kuriems teko laimė gimti tokiais šunimis. Skaistė sako, kad namų kieme visad yra maždaug apie dvidešimt šunų. Beveik visi jie dėl vienų ar kitų priežasčių netekę namų. S.Svidraitė keturkojams ieško laikinos globos ir naujų šeimininkų.
– Skaiste, jūs sakote, kad šių šunų nedera vadinti koviniais. Tačiau iš kur toks apibūdinimas? Kovinis šuo, pavojingas šuo?
– Iš labai seniai. Kiekviena šuns veislė turi savo istoriją. Pavyzdžiui, medžiokliniai šunys buvo veisiami medžioklei, pitbuliai kadaise buvo naudojami kovoms. Iš to ir kilo.
Tik žmonės nesigilina į tai, kad kovoms veisti šunys niekada negalėjo turėti agresijos prieš žmones. Tada, kai jie buvo pradėti veisti kovoms, žmogui agresyvūs šunys buvo tiesiog naikinami, nes ringe stovėdavo ir šunų savininkai, ir teisėjas. Jei jie būtų koviniai žmonių atžvilgiu, tai žmonės ringe negalėtų stovėti.
Stafordšyrai, buldogai atsirado vėliau, jie irgi būdavo naudojami kažkam siundyti. Tad žmonės, prisiklausę legendinių istorijų, nepasigilinę į tikrą istoriją, į faktus, taip ir galvoja.
Taip pat neteisingai rašo žiniasklaida. Jei kas nors nutinka su tokios veislės šunimi, bus parašyta, kad kovinis šuo sudraskė, suplėšė, užpuolė, nukando ir taip toliau. O jei du pudeliai susipjovė, tai niekas apie tai nerašys.
– Tačiau atvejų, kada toks kovinis šuo...
– Aš juos vadinu plačiašypsniais arba su kvadratinėmis galvomis.
– Tačiau atvejų, kai toks – plačiašypsnis šuo – sukandžiojo, buvo? Buvo ir labai skaudžių įvykių.
– Mano namuose auga šuo, kuris maždaug prieš metus mirtinai sukandžiojo jį šėrusią moterį. Po šios nelaimės du ten buvę šunys buvo atvežti į prieglaudą. Iš ten aš jį ir paėmiau.
Tas įvykis buvo ne šuns kaltė. Esmė tokia, kad šeimininkai pirko jį kažkur kaime, kur žmonės laiko šunis pririštus prie būdos ir juos daugina. Tie šunys yra pagarsėję kandikai. Sukergus juos gimė šis belgų aviganio mišrūnas. Tai energingas šuo, ir jo neišnaudojama energija gali virsti nesąmonėmis.
Mano namuose auga šuo, kuris maždaug prieš metus mirtinai sukandžiojo jį šėrusią moterį.
Tuose namuose buvo du šunys, jie buvo nevedžiojami. Juos šėrė garbaus amžiaus moteris. Ji pati savimi galėjo jau sunkiai pasirūpinti, o jai buvo patikėti du beprotiškai energingi šunys.
Ją rado sukandžiotą kieme. Buvo pradėtas policijos tyrimas, šunis išvežė į kitą prieglaudą. Mes su kolege darėme šunų elgesio ekspertizę. Turėjome įvertinti, kaip jie gali prisitaikyti ir gyventi toliau.
Tas kitas šuo jau buvo subrendęs ir blogiau reagavo į svetimus žmones, prieglaudoje pabuvęs jis apkandžiojo porą šunų, buvo įkandęs žmogui. Tad tą šunį užmigdė, o šį aš pasiėmiau. Tai buvo jaunas šuo, dar neturėjo nė metų.
– Kaip jūsų namuose elgiasi šis šuo?
– Vienas geriausių šunų. Jo vardas Džeris. Mėgsta maudytis, nors kai atvažiavo, nemėgo, atsišaukia be problemų. Tiesa, jis toks nervinykas, tačiau gerai sutaria su kitu mūsų augintiniu Aru. Aras yra jo auklėtojas. Džeris į žmones iš viso nereaguoja, į šunis irgi ne, jei jie jam nieko nedaro. Jis nekelia konfliktų.
– Kaip susidraugaujat, kaip randat kalbą su tokiais šunimis?
– Šuniui svarbu yra pasitikėjimas ir saugi aplinka. Jeigu jam nieko blogo nedarai, jis nieko blogo nedaro ir tau.
– Bet jei jis auklėtas kitaip? Juk yra, kas muša šunis.
– Aš turiu šunį, kuris buvo muštas. Taip, jis neprisileidžia svetimų žmonių, jis gali ir kąsti, gali rodyti agresiją. Bet manęs jis nepuola. Žinoma, galėčiau išprovokuoti, kad kąstų, bet mano ne toks tikslas.
– O koks jūsų tikslas?
– Kad gyvūnas suprastų, jog jam su manimi yra saugu. Jau du mėnesius jis gyvena pas mane. Žinoma, aš negaliu jo paglostyti, pacackinti, pamyluoti. Bet išeiti pasivaikščioti, paleisti nuo pavadėlio galiu. Jis moka gražiai paimti skanukus. Neturiu su juo problemų.
Taip, tokiam šuniui namus rasti yra daug sunkiau, nes dauguma žmonių išsigąsta, jie nestebi šuns kūno kalbos.
Viena moteris norėjo jį paimti. Atvažiavo susipažinti, davė skanėstų. Sakiau jai, kad jo jokiais būdais neglostytų, kad tai ne tas šuo, jis dar nepasitiki žmogumi. Bet ji palietė jo galvą, o jis jai – už rankovės. Ir nepaėmė to šuns.
– Skaičiau feisbuke, kad į bet kokius namus, bet kam šuns neduodat. Kaip atrenkat šeimininkus?
– Jei žmogus ieško šuns, kuris tiktų prie jo automobilio ar treningų – tokiam šuns niekada neduosiu. Atsirenku žmones, kuriems toks šuo tinka.
Pavyzdžiui, jei žmogus sako, kad per toli atvažiuoti iš Vilniaus, vadinasi, jam šuns nelabai reikia. Prašau, kad būsimasis šeimininkas padengtų šuns čipavimo, kastravimo, skiepų išlaidas. Jei keli šimtai eurų jam atrodo brangu, tai taip pat ženklas.
Iš manęs šunys išvažiuoja paskiepyti, kastruoti, kad nebūtų dauginami. Nes pasaulyje jau ir taip šunų yra per daug, o gerų žmonių – per mažai.
– Kaip apskritai įkūrėte „Šuniukų fėją“, dėl ko globojate tokius šunis? Juk jų būna pačių įvairiausių veislių.
– Aš tai pavadinčiau gyvenimo būdu, ne prieglauda. Globoju juos dėl tų pačių stereotipų – žmonės blogai apie juos galvoja.
Dar viena priežastis – bent jau seniau prieglaudos tokius šunis iš karto migdydavo, net nebandydavo ieškoti naujų šeimininkų, net neišsiaiškindavo, koks tai šuo.
Tiesa, situacija prieglaudose keičiasi į gerąją pusę. Kad taip vyksta, mačiau pati, kai kiek seniau pradėjau savanoriauti prieglaudose. Tokius šunis diskriminuoja, jų bijo tik todėl, kad jie tokios išvaizdos. O jie yra geri, normalūs šunys. Man ta nelygybė atrodė nesąžininga, tai ir nusprendžiau būti ta, kuri juos globos.
– „Šuniukų fėja“ vadinate savo gyvenimo būdu, tačiau ar tai pagrindinė jūsų veikla? Juk iš šunų prieglaudos turbūt neišgyvensi?
– Aš taip pat prižiūriu šunis, kai šeimininkai išvyksta. Prieglauda ir globa yra hobis, o darbas – šunų priežiūra. Seniau važinėdavau pas klientus į namus, o dabar šunis atveža man.
– Užtenka užsakymų?
– Per karantiną buvo mažiau, o šiaip nuolat pilna. Pavyzdžiui, jau nuo balandžio mėnesio būna pusė vasaros rezervuota.
– Sakoma, kad šeimoje, kurioje auga vaikai, geriausias pasirinkimas yra retriveris, kuris yra vadinamas šeimos šunimi, kuris žaidžia su vaikais.
– Kartais yra teigiama, kad tokiems šunims, kuriuos globoju aš, reikia stipraus šeimininko ir stiprios rankos. Bet aš, būdama tokia neūžauga, vienu metu išlaikau (už pavadėlių) tris tokius šunis. Nereikia jiems stiprios rankos, stipraus šeimininko.
Šie šunys – Stafordšyro terjerai – daug labiau tinka šeimoje nei retriveriai. Jie pakantesni skausmui, charakteriu yra kantresni, labiau priima žmogaus elgesį. Stafordšyrai yra visiškai atsidavę žmogui, myli vaikus.
– Teko girdėti teiginį apie tai, kad būna šunų, kurių psichika nestabili?
– Nestabilūs būna žmonės, o šunys šiaip sau nestabiliais netampa. Jeigu jiems yra kažkas blogai, jie kanda – dėl to kaltas žmogus.
Šunys, prieš kąsdami, parodo daug ženklų, perspėja. Šuo urzgia, akis varto, galvą sukinėja, jei jam kažkas netinka, jis gali apsilaižyti. Dažniausiai žmonės, kuriems įkanda, yra neišprusę ir nesupranta šuns kūno kalbos.
Kai šuo įkanda, tai yra jo paskutinis veiksmas, ir jis pats suvokia, kad įkąs ir tada jo bijos. Jei šuo nuolat yra engiamas, nervinamas ir savo kalba jam neišeina žmogui paaiškinti, kad tu atstok nuo manęs, tada šuo pradeda kąsti.
Apie vieną šunį, kurį man atidavė, sakė, kad jis kando šeimininkei. Kaip ir kas tiksliai, aš nežinau, žmonės nepasakoja tokių istorijų. Sakė, kad įkando, kai nuo stalo ėmė kolos butelį.
– Netikit?
– Ne. Kodėl šuo turi kąsti imant nuo stalo kolos butelį? Kadangi mačiau šeimos nuotraukas, manau, kad priežastis ne ta. Šeimoje turėjo netrukus gimti kūdikis, ir šeimininkai greičiausiai pabūgo, kad namuose bus šis šuo. Bet jei tu dvejus metus šunį augini, tai juk jį pažįsti. Pati taip pat auginu kūdikį, ir jokių problemų nekyla.
Žmonės labai dažnai meluoja, net nepasako, kodėl nebereikia šuns.
– Iš kur pas jus atsiranda šunys, kaip jie tampa bešeimininkiais?
– Žmonės atiduoda dėl įvairių priežasčių. Vaikas gimė, išvažiuoja į užsienį. Visi šunys, patekantys į prieglaudą, yra dėl neatsakingo auginimo. Žmonės užsimano, bet nepagalvoja, kad tam šuniui ir dėmesio, ir laiko reikia.
Dar būna, kad įsigiję tokį šunį ausis nukarpo kur nors nelegaliai. Anksčiau, kai nebuvo daug mokslinių tyrimų, žmonės galvodavo, kad ausų, o kitoms veislėms – ir uodegų nukirpimas apsaugo šunis nuo uždegimų, dar kažkuo naudingas. Tačiau įrodyta, kad taip nėra, o kai kurie žmonės taip su gyvūnais elgiasi, nes jiems taip gražu.
Nei uodegos, nei ausų karpymas šuniui jokios naudos neduoda. Dar dažniau gali būti tik blogiau. Jei blogai nukarpo ausis, šuniui besimaudant gali pribėgti vandens.
Neįvertina žmonės savo galimybių, prisiperka šunų, ir vėliau šie tampa nereikalingi. Palaiko ir supranta, kad to šuns nereikėjo. Dar pastebėjau, kad žmonės labai dažnai meluoja, net nepasako, kodėl nebereikia šuns.
Viena mergina, pavyzdžiui, sakė, kad išvyksta į užsienį, o tikroji priežastis buvo ta, kad ji susirado vaikiną, kuris nepatinka šuniui. Kvaila priežastis. Ir tokių istorijų yra nuolat.
