Mano kaip sklandytuvų bandytojo istorija prasidėjo 2007-aisiais ir truko net 12 metų. Buvau daugkartinis Lietuvos sklandymo čempionatų prizininkas, galų gale čempionas, dalyvavau Pasaulio ir Europos čempionatuose, žodžiu, šalies rinktinės narys.
Vieną dieną Prienų AB „Sportinė aviacija“ direktorius ir geras draugas kažkaip paslaptingai pasakė: „Į darbo pabaigą, atvaryk į Pociūnų aerodromą!“ Galvoju, jei į darbo pabaigą, tai gersim „šnapsą“? Kai atvykau, jis tiesiai šviesiai manęs paklausė, ar nenorėčiau dirbti sklandytuvų bandytoju ir tarsi teisindamasis pridūrė, kad ankščiau buvęs užprašė tokios pinigų sumos, kad bendrovė mokėti nepajėgi. Pradžioje nustebau ir pasakiau, kad reikia porą dienų pagalvoti, tačiau man ne tiek buvo svarbūs pinigai, kiek bandytojo darbas. Po savaitės pasakiau „gerai!“.
Atsivėrė kitoks pasaulis, kuriame, ypač iš pradžių, buvo nelengva. Reikėjo išmokti krūvą instrukcijų, skaitydavau buvusių bandytojų ataskaitas ir kt. Pirmiausiai patikėjo bandyti dvivietį sklandytuvą LAK-20T, kuris, kaip šnekėjo, turėjo būti konkurentu pasauliniams analogams. Labai didžiavausi! Iš pradžių skraidžiau atsargiai, po to lindau, vis gilyn, gilyn, kol visai apsipratau. Planavom išbandyti per pusę metų, bet buvo daug problemų, todėl jį „kankinau“, net 3 metus!
Tuo metu gamykloje buvau vienintelis bandytojas, todėl papildomo darbo ilgai laukti nereikėjo. „Gamyklėlė“ visu pajėgumu gamino sklandytuvus LAK-17 ir LAK-19, kuriuos reikėjo išbandyti, dar prisidėdavo skraidymo aparatų, kuriems atliktas remontas, apskraidymai – darbo buvo sočiai.
Ore kartais vyksta visai neprognozuojami dalykai.
Kai naujam aparatui daromos maksimalios perkrovos, sparnai pyška poška, lyg laužtumei sausą lentą. Pradžioje nejauku, vėliau pripranti. Traškesius iššaukia įtempimai lanžeronuose, kitaip sakant, jie „prasimankština“. Patarimų nešykštėjo buvę bandytojai Vytautas Šliumba, Gintautas Nekrašius, Audrius Jančiauskas. Kartais bandymo metu sparnų kevalas taip sutrūkinėdavo, kad matydavosi net 4-5 cm ilgio „raukšlės“! Baisiniai įtrūkimai atsirasdavo ir oro stabdžių šachtose, todėl kartais, kai reikėdavo tūpti, galvoje sukdavosi įvairios mintys.
Nors slėgė didžiulė įtampa, bet skraidymai buvo įdomūs. Važiuodamas iš Kauno į Pociūnų aerodromą stengdavausi persiorientuoti į padangių gyvenimą – mintyse skraidydavau, kartodavau užduoties punktus. Nors kiekvieno skrydžio užduotis išmokdavau mintinai, bet taip pat susirašydavau ir ant planšetės, nes ore kartais vyksta visai neprognozuojami dalykai.
Sklandytuve būdavo prikimšta visokiausios aparatūros: kompiuteriai, davikliai, skrydžio įrašymo priemonės, ant galvos filmavimo kameros, pritvirtintos ant sparnų, prie kilio. Skrydį taip pat reikėdavo aprašyti. Aprašyme turėdavo atsispindėti visas bandytojo jutiminis, vizualinis vaizdas.
Bandydamas skraidymo aparatą LAK-17 eilinį kartą buvau stipriai jį aplaužęs, todėl reikėjo remontuoti. Kaip tik tuo metu iš Lenkijos atgabeno tokį pat, mūsų gamykloje pagamintą sklandytuvą, kuriam reikėjo atlikti profilaktikos darbus. Gamyklėlės vadovybė man leido tęsti to sklandytuvo bandymus, neprieštaravo ir pats sąvininkas. Sklandytuvo liemenyje pūpsojo sudedamas variklis, todėl kai nužemėdavau iki kritinio aukščio užkurdavau, kaip aš vadinu, „benzopjūklą“ ir jis garsiai „žviegdamas“ sklandytuvą vėl pakeldavo į darbinį aukštį. Darbas ėjosi sparčiai.
Tą dieną, berods 2016 m. spalio 18-ąją, į aerodromą atvažiavau po pietų, oras buvo ramus, matomumas geras. Kaip dabar atsimenu – pakeltas į 3 km aukštį atsikabinau nuo buksyruojančio lėktuvo ir palaukęs kol jis nutols, smeigiau žemyn, įsivariau iki 280 km/val. Viskas ėjosi kaip numatyta – sužadinau flaterį (vibraciją), tam, kad išgaučiau kokybišką įrašą, reikėjo laikyti pastovų greitį. Taip koncentravausi į greičio prietaisą, kad net saugos jausmas išgaravo.
Staiga pasigirdo „bum“! Nors bandymų metu esu girdėjęs begalę visokiausių trinktelėjimų ir traškesių, šis iškart nepatiko. Bumtelėjimai kartojosi maždaug kas sekundę. Supratau, kad tai žemo dažnio virpesiai, bet tam, kad turėčiau pilną įrašą, nutariau pakentėti dar 10 sekundžių... Ausys išsitempusios, sekundės, rodos, slenka kaip amžinybė. Jaučiau, kaip kabina juda į šonus ir supratau, „žaidimas“, geruoju nesibaigs!
Kabinos gaubto stiklas subyrėjo, viskas, taip pat ir kompiuteris, išskrido.
Greitis milžiniškas, ėmiau atsargiai gesinti virpesius, bet nė nespėjau suvokti ar įvyko ketvirtas bumbtelėjimas, kai pasigirdo aukšto dažnio tratėjimas. Dabar kalė kaip iš kalašnikovo automato – trrr! Nors buvau stipriai prisirišęs, bet mane svaidė kaip kamuolį ir vertikaliai, ir horizontaliai. Supratau, kad aparatui „šakės“. Netrukus išgirdau stiprų triokšt ir sklandytuvas virto ant šono.
Po to sekė antras stiprus garsas paukšt. Kabinos gaubto stiklas subyrėjo, viskas, taip pat ir kompiuteris, išskrido. Netrukus sekė trečias smūgis, po kurio nevaldomas sklandytuvas danguje apibrėžė išvirkščią kilpą ir... tyla! Kiek šimtų metrų taip kritom nežinau, manau, kad mažiausiai bent du kartus trumpam buvau praradęs sąmonę.
Atsipeikėjęs žvilgtelėjau žemyn – žemė dar toli. Ranka tiesėsi link avarinės raudonos rankenos, kurią patraukus nukrenta gaubtas, bet laiku sustojau, nes pastebėjau, kad jis nuo laikančių fiksatorių savaime atsikabina (jei būčiau rankeną patraukęs, gaubto rėmas su dantytais stiklais visu smarkumu kaltų į veidą ir nežinia kuo tai pasibaigtų). Dešine ranka jį nustūmiau ir atsisegęs kabinos diržus virtau per bortą. Oro srautas nuskraidino mano kepurėlę ir akinius nuo saulės.
Akimirką užplūdo kvailos mintys, krisdamas žvilgtelėjau į viršų, o ten – dangus pilnas šiukšlių! Sumečiau, dabar parašiuto neskleisiu, susiriečiau į kamuoliuką ir nušvilpiau žemyn. Paskaičiavau iki kažkokio skaičiaus ir dešine ranka siekiau parašiuto žiedo, bet jo neužčiuopiau! Karšligiškai grabaliojau kol galų gale, nuslinkusį į šoną, radau. Tada kaaaip jį „plėšiau“ – sekė dinaminis smūgis ir parašiuto kupolo šilkas išsiskleidė.
Matau, kad leidžiuosi į mišką. Pradėjau tampyti parašiuto stropas (virves) ir pastebėjau, kad galų gale nuo miško tolstu. Apačioje driekiasi pievos, šone Nemunas, tačiau prie žemės vėjo kryptis pasikeitė ir mane pradėjo nešti link upės. Galvoju „prisivairavau“, bet vėjas susilpnėjo ir, laimei, visai nustojo pūsti. Tiesiai po manimi išdygo aukštos įtampos laidai, bet jų pavyko išvengti ir tėškiausi į arimus. Kad susilpninčiau prižemėjimo smūgį (sklandytojo parašiutas leidžiasi greičiau, nei įprastas), pasiekęs žemę kritau ant šono ir nusiritau. Guliu, įtampa pamažu slūgsta, žemė tokia patikima, graži, paukščiukai čiulba – smagu! Nors veidą skauda ir pečius maudžia (visas kūnas buvo nusėtas mėlynėmis), bet kaulai, jaučiu, neišlūžę!
Atsistojęs bandžiau išsilaisvinti iš parašiuto pakabinamos sistemos ir nustebau, kad ant krūtinės esantys diržai atsegti. Užsegti, tik tie, kurie juosė kojas! Po trupūtį pradėjau suprasti, kodėl norėdamas iškleisti parašiutą neradau žiedo įprastoje vietoje. Supratau, kad savaime atsisegus diržų užraktui ir skleidžiantis kupolui nuo dinaminio smūgio galėjau išsinerti iš diržų. Jei leisdamasis žemyn galva pataikyčiau į Nemuną – gal pusė velnio, o jei iš diržai išsinertų, tada – amen, daugiau nevalgyčiau pupelių sriubos!
Surinkau parašiutą ir nuėjau link netoli stūksančios sodybos, kurioje pamačiau prie automobilio besikuičiantį vyriškį. Sakau, gal galėtumėte nuvežti į aerodromą, juk visai netoli? Jis į mane keistokai pažiūrėjo ir atsakė šiandieną nepastebėjęs parašiutininkų. Paaiškinau, kad ore sulūžo sklandytuvas, todėl teko su parašiutu gelbėtis... Bevažiuojant lauke pastebėjau sudužusio sklandytuvo liemens gabalą, kurį ir dabar turiu!
Aerodrome sujudimas, visi susijaudinę, lėktuvo variklį šildo, ruošiasi kilti manęs ieškoti. Trumpai papasakojau kas atsitiko ir nuėjau rašyti ataskaitos, nes taisyklės reikalauja, kad pastebėjimai būtų „švarūs“. Vėliau nuėjęs į dušą veidrodyje pamačiau vaizdelį kaip iš filmo „Rembo“ – veidas subraižytas, viena pusė aplipusi purvais.
Tuo metu, norėdami surasti nukritusį sklandytuvą, visi naršė po mišką, bet po bergždžių pastangų nusprendė su manimi pasižvalgyti iš lėktuvo. Po ilgokų ieškojimų pagaliau suradom, nuolaužos buvo išsimėčiusios net per pusę kilometro. Perkrovos buvo tokios didelės, kad net išlupo pritvirtintus akumuliatorius (gerai, kad man į galvą nepataikė). Suradom kompiuterį, kuris gulėjo stipriai aplaužytas, bet skrydžio informaciją liko „gyva“.
Duomenų analizė parodė, kad lūžo sparnas, o po kelių sekundžių toks pat likimas ištiko ir uodegą. Tačiau jos traukių trosai nenutrūko ir tabaluodamiesi neleido sklandytuvui nuvirsti į suktuką, todėl man pavyko sėkmingai iššokti. Skaičiavimai ir grafikai parodė, kad tai buvo nekontroliuojamas flateris, nuo kurio sulūžo sklandytuvas.
Iššokau iš sklandytuvo iki žemės likus 1700 m. Tai solidus atstumas, kuris irgi padėjo išsigelbėti. Nustatyta, kad mažiausiai, bent 4 kartus likimas man buvo maloningas!
Grįžus į Kauną pradėjo kankinti įkyri mintis, kodėl savaime atsisegė parašiuto diržai? Kitą dieną atvažiavau į aerodromą. Lygiai taip pat apsirengiau. Įlipau su analogišku parašiutu į tokio pat tipo sklandytuvo kabiną ir norėdamas išaiškinti, ar gali parašiuto užraktas be žmogaus pagalbos atsikabinti, imitavau šuolį. Paaiškėjo, kad kai gelbėdamasis verčiausi per sklandytuvo bortą, užrakto kablio fiksatorių paspaudė žieminės striukės užtrauktukas ir sagtis savaime atsirakino.
Viskas įvyko akimirksniu. Kai ištyriau – nukrėtė šiurpas! Kolega sužinojęs prisiminė apsilankymą Maskvos Monino aviacijos muziejuje. Pradžioje nesuprato, kodėl prie eksponuojamų parašiutų priraizgytos vielos, o gidas paaiškino - kad parašiutų pakabinamos sistemos užraktai, neduok Dieve, savaime neatsisegtų, apvyniojami viela! Jie buvo pagaminti (kaip ir mano), tuometinėje Čekoslovakijoje!
P.S. Po sklandytuvo avarijos Lietuvos draudimo kompanijos griežtai atsisakė drausti mano gyvybę, todėl teko kreiptis į kitą šalį!
