– Esate sakiusi, kad iš pradžių apie darbą užsienyje minčių neturėjote – nors nuolat girdėdavote pasakojimus apie kitose šalyse dirbančius kolegas. Kaip ir kodėl vis dėlto nusprendėte vykti į Norvegiją?
– Išties, dar studijų laikais teko daug girdėti apie slaugytojo darbą užsienio šalyse, ypač Norvegijoje. Vis dėlto netroškau palikti savo namų ir iškeliauti dirbti į kitą šalį. Apsisprendžiau ilgai ir atkakliai kalbinama savo studijų draugės, jau anksčiau atvykusios dirbti į Norvegiją. Kuo labiau apie tai galvojau, tuo darėsi įdomiau: viliojo ne tik noras pabandyti ir pačiai patirti, kaip ten yra iš tikrųjų, bet ir, žinoma, patrauklus darbo valandų ir užmokesčio santykis.
– Norvegų kalbos mokėtės „Centric Care Lietuva“ specializuotuose kursuose slaugytojams – ar sunku buvo mokytis visiškai nepažįstamos kalbos ir kada sulaukėte pirmojo darbo pasiūlymo?
– Mokytis kursuose norvegų kalbos man asmeniškai nebuvo labai sunku. Kur kas sunkiau buvo vėl pradėti mokytis, o grįžus po kursų ar darbo dar mokytis savarankiškai, daryti namų darbus.
O štai darbo pasiūlymą gavau dar mokslams nesibaigus. Visus tuos mėnesius aš ir kiti slaugytojai bendravome su kuratoriais iš Norvegijos, su kuriais aptarėme savo lūkesčius – tiek darbe, tiek gyvenamosios vietos, miesto ar net norimo skyriaus pasirinkimą.
– Kiek turėjo praeiti laiko, kad jau jaustumėtės komfortiškai kalbėdama norvegiškai?
– Man tai visiškai nauja kalba, tai tikrai nepasakyčiau, kad norvegiškai jau kalbu visai laisvai. Tačiau su kiekviena diena tampa vis lengviau. Be to, norvegai labai tolerantiški ir supratingi, todėl galiu nesibaiminti kalbėti netobulai ar klysti.
– Kiek truko adaptacinis laikotarpis atvykus dirbti į Norvegiją?
– Norvegijoje esu dar naujokė – į šalį atvykau tik šių metų birželį. Dirbau man labai tinkančiu grafiku: turėjau dieninius ir vakarinius budėjimus, naktimis nedirbdavau – ir tuo labai džiaugiuosi, nes labai nemėgstu naktinių budėjimų.
Manyčiau, kad adaptacinis laikotarpis vyksta iki šiol – man tai vis dar yra nauja šalis su savo kultūra, papročiais, gyvenimo būdu, prie kurių prisitaikyti, pažinti ir perprasti dar reikės laiko. Bet man tai neatrodo sunku: jei pats to nori, gali integruotis gan sklandžiai, juk Norvegija išties tolerantiška šalis emigrantams. Ir visai nesvarbu, kokio esi amžiaus – mano patirtis rodo, kad Norvegijoje sėkmingai adaptuojasi tiek jauni, neseniai mokslus baigę slaugytojai, tiek vidutinio ar vyresnio amžiaus žmonės.
– Kokie buvo ryškiausi pokyčiai tarp darbo Lietuvoje ir Norvegijoje?
– Norvegijoje slaugytojas vertinamas visiškai kitaip: jis laikomas svarbiu komandos nariu. Tarkime, norvegų slaugytojai visuomet dalyvauja vizitacijose, ko mano lietuviškoje patirtyje niekada nėra buvę. Be to, gydytojai visuomet teiraujasi slaugytojo nuomonės ir į ją atsižvelgia.
Žinoma, negaliu nesidžiaugti akivaizdžiai kitokiu darbo kiekio ir jo užmokesčio santykiu. Darbo krūvis ir jo intensyvumas labai skiriasi nuo Lietuvos. Norvegijoje yra galimybės ir užsidirbti (visiškai kitoks valandinis atlyginimas), ir pakeliauti. Visuomet pavyks suderinti darbą ir laisvalaikį, nes norvegams labai svarbus darbo ir laisvalaikio santykis – tik kokybiškai pailsėjęs žmogus ateis į darbą maksimaliai produktyvus ir gerai nusiteikęs.
– Kokie tolimesni planai – ar ketinate sieti savo gyvenimą su Norvegija, o gal kokia kita užsienio šalimi?
– Kolkas atsakyti į šį klausimą man sunkoka – karjera Norvegijoje tik prasidėjusi. Minčių kyla įvairių, bet ateitį labai norėčiau sieti su Lietuva.
„Centric Care Lietuva“ organizuojami specializuoti norvegų kalbos kursai slaugytojams prasidės 2019 m. lapkričio mėnesį. Daugiau informacijos ieškokite čia.
