Atrodytų, jog tai – skoninga duoklė tam vidiniam rūpintojėliui, kuris mūsų visų viduje, didesnis arba mažesnis, būna. Jei nenori, tai gali į ją nekreipti dėmesio, o jei nori, tai gali prieiti arčiau ir paskaityti, kas ten ant lentelės parašyta, apie ką šis monumentas.
Kalvelė konkurse įveikė keletą variantų Vyčių, į viršų kylančius jėgos stulpus, tautodailinio stiliaus baibokus ir panašius dalykus, kuriems Vilniaus gyventojai pasirodė ganėtinai abejingi. Taigi kalvelė sąžiningai laimėjo, vilniečiai pasakė savo nuomonę ir nusprendė. Taip ir turėtų būti, nes toje aikštėje laiką leisti būtent jiems, o ne kokiam agronomui iš Naisių vasaros atvažiavusiam. Būtent jiems ten kasdien pro tą vietą reikės vaikščioti ir būtent jie turėtų išsirinkti iš visų variantų tokį, kuris mažiausiai juos pro tą vietą einant erzintų.
Bet tada suskilo Lietuva į dvi dalis.
Bet tada suskilo Lietuva į dvi dalis. Na, kaipgi tokioje vietoje nepastačius Vyčio? Kaip mes dabar ten, toje vietoje, kur prieš pusantro šimto metų stovėjo kartuvės, nepastatysime raitelio su kardu, kuris mums visiems primintų didingą praeitį bei bočių vėles, laikančias mums ant peties rankas bei teikiančias stiprybės kelyje į šviesią ateitį? M? Na, kaipgi kitaip?
Ir prasidėjo debatai – konkursas jau baigėsi ir jį laimėjo kalvelė. Bet čia žmonės pradėjo piktintis, kad tikriausiai išrinko madingas jaunimas tą kalvelę, o, va, senjorai, tarkim, retai internetu naudojasi, todėl negalėjo savo nuomonės pareikšti.
Žmonės pradėjo piktintis, kad tikriausiai išrinko madingas jaunimas tą kalvelę.
Išėjo taip, kad Vytis išvažiavo į Kauną prie Kauno pilies, o Kalvelės projektas taip ir sustojo. Ir kažkaip didžioji dalis apie tuos ne tokius jau senus įvykius spėjo pamiršti (išskyrus tikriausiai Kalvelės autorių), kol Remigijus Šimašius ten pripylė smėlio. Tiksliau, ne pats R.Šimašius, nes jis tik padėdamas parašą patvirtino idėją. Ne, ne jis sugalvojo, tačiau, kaip ir dažniausiai būna prieš pat rinkimus, kaltas R.Šimašius.
Kaip ir dažniausiai būna prieš pat rinkimus, kaltas R.Šimašius.
Taigi pripylė ten to smėlio, tarsi ant beveik jau užsitraukusios užmaršties šašais žaizdos kas būtų užpylęs druskos. Ir vėl visi pasidalijo į skirtingas stovyklas, ir vėl būtinai šioje visoje istorijoje turi užimti kažkokią labai aiškiai išreikštą poziciją. Kaip ir su viskuo pas mus - nuo BLM eitynių ir įvykių už vandenyno iki šitos nesąmonės su smėlio krūva. Nes yra arba balta, arba juoda.
Nes jei tau, tarkim, tas smėlis atrodo kaip pigus triukas, kaip beskonybė, kaip nelabai pavykęs kokio energinio gėrimo pardavimų skatinimo „netikėtumas“ vilioti paauglių kišenpinigiams, tai tu esi atsilikėlis, sukriošęs senis, nesuvokiantis, kaip reikia džiaugtis gyvenimu. Kad YOLO ir kad gyvename tik kartą, o ne du. Kad ten, pasirodo, yra didžiausia Laisvės šventė bei už tai kovojo mūsų bočiai.
Bet jei tuo pačiu metu tau ta visa LAISVĖS krūva netrukdo, nes puikiausiai žinai, kad po poros mėnesių ten viską supils atgal į tuos sunkvežimius, su kuriais atvežė, suvynios agroplėvelę, išveš šezlongus į sandėlį ir iš viso to neliks nė žymės, tai tu esi abejingas savo istorijai, kankinių kančioms, liberastas komformistas, kuriam nėra nieko švento. Tu spjaudai savo Tėvynei į veidą.
Tikrai savo šalį mylintys žmonės neturėtų būti abejingi tokiems trumpalaikiams sprendimams, apie kuriuos po mėnesio vėl visi būsime pamiršę, kai tik rasime vėl kokią naują nesąmonę, dėl kurios galėtume pjauti vieni kitiems gerkles internetiniuose komentaruose.
Šitą galbūt jau būsime pamiršę tada, kai išeis šis tekstas. Labai tikiuosi, kad dar spės jį publikuoti, kol neužsimiršo, kad ir aš būčiau spėjęs nenutylėti, ką galvoju. Kad jau būčiau spėjęs ir aš pasisakyti, pakovoti šiame smėlio dėžės konflikte.
Bet žinau, kad neužsimirš.
Bet žinau, kad neužsimirš. Nes artėja rinkimai, ir tikrai yra tokių, kurie norės pastovėti už TIKRĄSIAS VERTYBES. Jau tuoj bus sudarytos komisijos, kas gali aikštėse stovėti, kas negali ir kas gražu, o kas nelabai dera.
Koks nors nušliumpęs senis su pilku kostiumu turės padėti parašą, kad tik teisingi dalykai būtų miesto aikštėse. Tarkim, kokie nors pripučiami spalvingi šūdai tiesiai iš Palangos, Kaziuko mugės dešros bei kaimiška molio skonio gira, tušintos dešros bei mediniai šaukštai, kurių jau senokai nedrožia tie mūsų jomarkininkai, siunčiasi dideliais kiekiais iš Kinijos. Tai yra gražu, teisinga bei atitinka mūsų artojų praeitį. Ką nors su tautiniais ansambliais, su juostomis, ilgais sijonais bei polkomis su ragučiais.
Jau patvirtintas sprendimas ten statyti naują Vytį, kam dar vienas? Geriau pasistatykime rūpintojėlį. Tai toks ir mūsų geras, tikras, savas simbolis. Liūdnas Dievulis sėdi parėmęs ranka smakrą, nes nėra jam ko labai šiame krašte džiūgauti. „Ašara Dievo aky, Lietuva, kur tu eini?..“ skamba adaptuoti kažkada populiarios dainos žodžiai iš šalia pastatyto magnetofono, o už 20 metrų jau apsukrūs prekeiviai vynioja cukraus vatą ant medinių lazdelių, kvepia spragėsiais ir tragikomedija.
Būtent taip aš įsivaizduoju tipiško kiaulėno, kur dabar komisijose sprendžia, „ar atitinka smėlis Lukiškių aikštėje higienos normas?“ klausimus, Lukiškių aikštės viziją. Tokią aš įsivaizduoju Gitano Nausėdos ir Ramūno Karbauskio Lietuvą. Su mediniais baibokais, „Algio“ gira iš plastmasinės pūslės bei iš kosmoso matomais Gediminaičių stulpais, kuriuos rugiuose braižys nepailstantys mūsų žemdirbių kombainai.
Teisingai, gal ir nėra gražu ten tas „Telios“ ekranas su tais šezlongais ir tuo smėliu. Tačiau jaučia širdis, jog ta aikštė dar mus gali kaip reikiant nustebinti, kai sprendimus leisti ten smėlį ar neleisti sprendžia aukščiausi mūsų šalies vyrai (čia ne tiesiogine prasme, kad prezidentas pas mus yra kiek aukštesnio nei vidutinio ūgio).
