Dvi minutės neapykantos
G.Orwello romane žmonės kasdien turi mesti įprastus darbus ir, atsistoję priešais savo teleekranus, reikšti aršų pasipiktinimą priešais ir šlovinti Didįjį Brolį. Priešai nuolat keičiasi, bet pats ritualas, vadinamas „Dviem minutėmis neapykantos“, išlieka. Rašytojas pasakoja, kaip žmonės ne tik negalėdavo išvengti šios prievolės, bet ir sunkiai atsispirdavo juos užplūstančiai kolektyvinės neapykantos bangai – jie kurstydavo vienas kitą, kol galiausiai virsdavo įtūžusia minia, nors iš esmės jų pyktis būdavo abstraktus, ir įvairiomis manipuliacijomis jį būdavo galima lengvai nukreipti į bet kokį pasirinktą objektą.
Daugėja kraštutinių dešiniųjų ir sąmokslo teorijas skleidžiančių nuomonės formuotojų, savo pasekėjus maitinančių rasistiniais ir mizoginiškais memais.
Tai gali skambėti fantastiškai, kol nesusimąstome, kas vyksta mūsų socialiniuose tinkluose. Per 2014 metų „Gamergate“ skandalą moteris ir jos šeima tapo didžiulės priekabiavimo kampanijos, kurios metu buvo nutekintos jos asmeninės nuotraukos, o jai grasinta išžaginimu ir mirtimi, taikiniu. Nuo to laiko padėtis tik pablogėjo. Šiandien, pasitelkiant suklastotas paskyras, pyktį uždegančios grotažymės ir apgaulingi pranešimai nuolat brukami žmonėms į akis, kol tampa oficialiomis tendencijomis ir jas pasigauna tikri žmonės bei pagrindinės žiniasklaidos priemonės. Daugėja kraštutinių dešiniųjų ir sąmokslo teorijas skleidžiančių nuomonės formuotojų, savo pasekėjus maitinančių rasistiniais ir mizoginiškais memais. Socialiniai tinklai ne tik padeda, bet ir skatina šį procesą.
Be šių gerai organizuotų neapykantos kampanijų, taip pat pagausėjo kasdienio priekabiavimo ir patyčių atvejų. Remiantis „Pew Research Center“ ataskaita, 59 % JAV paauglių internete patyrė patyčių ar priekabiavimo. Artėjant 2019 metų gruodžio mėnesį vykusiems Jungtinės Karalystės rinkimams BBC ir liberalų mokslinių tyrimų centro „Demos“ atliktas tyrimas pastebėjo tviteryje kilusią kandidatų įžeidinėjimo ir grasinimų jiems mirtimi bangą. Maždaug 7 % kandidatų gautų tviterio žinučių (tai yra iš viso apie 334 000 žinučių) buvo priskirtos prie įžeidžiamų.
Prieš galvodami „tai – ne aš“, susimąstykite, ar jums kada nors nepasitaikė socialiuose tinkluose išreikšti pasipiktinimo, o kitą dieną pabudus netoptelėjo mintis: „Ir kaip aš galėjau taip kalbėti?“ Ar niekada nebuvo taip, kad žinojote, jog neturite visų faktų ir vis dėlto negalėjote nepareikšti savo nuomonės? Ar jūs niekada nepaskelbėte, nepaspaudėte „patinka“ ar nepasidalijote straipsniu su ypač provokuojamai suformuluota antrašte, jo iš tikrųjų neperskaitę? Jei taip yra nutikę, vadinasi, jums yra tekę dalyvauti „Dviejų minučių neapykantos“ socialinių tinklų variante.
Nors labai norėčiau, kad visi internete šiek tiek geriau kontroliuotume savo impulsus, distopinis G.Orwello romanas man priminė, kad tikroji problema yra ta, jog masiškas pasipiktinimas yra daugiau nei atsitiktinis socialinių tinklų bruožas. Jis yra jų produktų pagrindas, tai, ką jie siekia sukurti: megafonas, nuolat transliuojantis jums turinį, kuris yra toks galingas, toks ekstremalus, ir taip sužadina emocijas, kad, kaip sako G.Orwellas, „neįmanoma neįsitraukti“.
Kuo daugiau laiko praleisite internete, tuo lengviau rasite naujų įniršį kurstančių temų – tuo pasirūpina „YouTube“, „Facebook“ ir „Twitter“ algoritmai. G.Orwello romane žmonių įsiūčio priežastis partijai yra tiek pat nesvarbi, kiek ir šiandien socialiniams tinklams. Svarbu tai, kad įsiutę žmonės yra smarkiai įsitraukę ir jais lengviau manipuliuoti.
„Newspeak“
Lygiai taip pat baugina tai, kaip G.Orwello romane valdančioji partija naudoja „Newspeak“ kalbą, kad kalboje nebeliktų prasmės ir žmonėms taptų neįmanoma mąstyti tam tikrų minčių. Kai sumažėja žodžių, kuriuos žmonės gali vartoti, jie nebegali tinkamai suvokti jausmų ir idėjų, todėl jiems tampa sunkiau suprasti pasaulį ir apdoroti informaciją. Kai kalba praranda prasmę („karas yra taika, laisvė yra vergovė, nežinojimas yra jėga“), partija kontroliuoja, kas laikoma tikrove. Faktų ir nepriklausomos minties nebelieka.
Mūsų pačių kalba taip pat darosi vis labiau redukuota ir supaprastinta dėl socialinių tinklų ribojimų simbolių skaičiaus ir grotažymių naudojimo.
Romane rašoma, kad valdžia planuoja iki 2050 metų, o galbūt ir anksčiau, sunaikinti visus senosios kalbos pėdsakus, perrašyti tokių klasikų Shakespeare'as, Miltonas ir Byronas kūrinius, pakeisti net pačios partijos šūkius, nes nėra prasmės teigti, kad laisvė yra vergovė, kai laisvės apskritai nebeliko. Siekiama, kad žmonės nebemąstytų savarankiškai, kad jiems nebeliktų poreikio mąstyti. Siekiama išjungti jų sąmonę.
Mūsų pačių kalba taip pat darosi vis labiau redukuota ir supaprastinta dėl socialinių tinklų ribojimų simbolių skaičiaus ir grotažymių naudojimo, nes siekiama išryškinti ir plačiau paskleisti patrauklias, lengvai suprantamas idėjas, įvykius ir tendencijas. Šiose platformose niuansai nepadeda pelnyti dėmesio. Leisdami bet kokiai nuomonei (kad ir kokia kraštutinė ji bebūtų) įgauti fakto pavidalą, socialiniai tinklai apsunkino mūsų gebėjimą suvokti savo tikrovę.
Paprasti sprendimai
Orwello knyga baigiama tuo, kad pagrindinis veikėjas Vinstonas visiškai sutinka su partijos taisyklėmis, visapusiškai dalyvauja „Dviejų minučių neapykantos“ rituale ir patiki, kad du plius du yra lygu penki. Mes neturime tapti Vinstonu, bet dar svarbiau, kad „Big Tech“ neturi elgtis kaip partija iš distopinio romano.
Man labiausiai neviltį kelia tai, kad per mažai taikomi keletas paprastų sprendimų, apie kuriuos jau seniai kalbama, kurie jei ne visiškai panaikintų problemą, tai bent jau žymiai mums padėtų:
- Įspėjamoji žinutė – galimybė persigalvoti. Socialiniai tinklai, siekdami kuo labiau padidinti komunikacijos srautą savo platformose ir vartotojų įsitraukimą, stengiasi pašalinti visus trinties taškus, galinčius sutrikdyti vartotojus. Tačiau kas būtų, jei jie pakeistų požiūrį? Kas nutiktų, jei vartotojui ketinant skelbti ar pasidalinti provokuojamo ar piktinančio pobūdžio turiniu, socialiniame tinkle iššoktų pranešimas, klausiantis, tarkime: „Ar tikrai?“ „Instagram“ 2019 metais įdiegė panašią priemonę, kad apribotų žalingą reaktyvią komunikaciją. Nors tai nesutrukdys visiems norintiems skelbti provokuojamo pobūdžio turinio, daugelis bus priversti stabtelėti ir apmąstyti savo veiksmus.
- Jokių nereikalingų „pakištukų“. Socialiniai tinklai turėtų liautis rodyti žmonėms „siūlomą“, galbūt juos sudominsiantį turinį, skatinantį juos toliau naršyti net po to, kai jau pamatė ar perskaitė viską, ką norėjo. „YouTube“ paleido „AutoPlay“ 2015-aisiais. Ši priemonė žiūrovams nuolat rodo siūlomus vaizdo įrašus ir yra laikoma pagrindine ekstremalaus turinio sklaidos varomąja jėga. Iki šiol tokio metodo netaikiusi „Instagram“ rugpjūtį pakeitė savo politiką ir taip pat pradėjo vartotojų kanaluose rodyti siūlomus įrašus.
- Tik faktai. Kai kas nors parašo „du plius du lygūs penki“, paverskite savo misija bent jau liautis skleisti tokį melą, kad ir kaip jis intriguotų jūsų vartotojus. Tai bus nepaprastai sunkus ir greičiausiai begalinis mūšis. Bus padaryta klaidų. Bet reikia mėginti. Kol kas pastangos buvo pernelyg kuklios, reikia gerokai padidinti investicijas į patikimas faktų tikrinimo komandas ir procesus. Tyrėjai vis dar nesutaria, ar perspėjamųjų pranešimų pateikimas šalia melagingos informacijos veiksmingai riboja dalijimąsi ja. Kai kurie padarė išvadą, kad dėl to vartotojai gali mažiau dalytis tokia informacija, kiti nepastebėjo jokio poveikio. Bet pabandyti verta.
- Neapykantą skleidžiančių paskyrų, puslapių ir forumų aptikimas ir uždarymas – būtinas žingsnis. 2015 metais „Reddit“ atliko dviejų neapykantą skatinančių bendruomenių uždraudimo pasekmių tyrimą, kuris parodė, kad „Reddit“ sprendimas uždaryti šias neapykantos sklaidos platformas paskatino jų veikloje dalyvavusius žmones arba palikti svetainę, arba žymiai pakeisti savo lingvistinį elgesį“. Kitaip tariant, neapykantos lygis sumažėjo, net kai tie patys vartotojai toliau naudojo „Reddit“ ir prisijungė prie kitų forumų.
Visi šie sprendimai kyla iš paprastos idėjos: tikrai į žmogų orientuotas verslas – siekiantis padėti žmonijai tobulėti – turėtų palaikyti savo vartotojų stipriąsias puses, o ne išnaudoti silpnybes. Nors šiandieninis mūsų pasaulis gali būti panašus į tą, apie kurį pasakoja „1984“, vis dar turime laiko parašyti kitokią pabaigą.
