Gyvūnų užkalbėtojai yra žmonės, įvairiomis formomis bendraujantys su naminiais ar laukiniais gyvūnais. Vieni jų su gyvūnais bendrauja energiniu lygmeniu, t. y. jaučia gyvūnų emocijas, norus ir nenorus. Kiti supranta gyvūnų kūno kalbą, rodančią jų emocijas, ligas. Treti bendraudami remiasi tiesioginiu kontaktu: glosto, bučiuoja ir taip suteikia gyvūnams saugumo, pasitikėjimo jausmą.
Arklių valdovas
Argentinietis Martinas Tatta augo rančoje, kur dienas leisdavo tarp arklių. Tradiciniai arklių užkalbėtojai Argentinoje vadinami gaucho – raiteliais. XVIII a. jie buvo labai paklausūs: ristūnus mokantys suvaldyti raiteliai buvo samdomi prižiūrėti rančas, gyvulių kaimenes, vėliau ir nelegaliai gaudyti laukinius arklius.
Iki šių dienų argentiniečiai raiteliai dirba rančose, jose ne tik prižiūri ūkį, bet ir linksmina svečius. Ne išimtis ir Martinas Tatta, kuris jau vienuolika metų rengia pasirodymus turistams. Tik, skirtingai nei dauguma šio amato atstovų, arklius dresuoja ne botagu ir disciplina, o meile ir švelnumu. Raitelis, rodos, kažką sušnibžda arkliui į ausį, šis atsigula ant nugaros, kojas iškelia į viršų ir visiškai pasiduoda vaikino įtakai. Už tokį paklusnumą M. Tatta nelieka skolingas – gyvulį glosto, myluoja, kaso.
Nors pats Martinas nemano, kad užsiima kažkuo ypatingu, su juo nesutinka šio amato veteranas septyniasdešimtmetis Alberto Nally. Pasak senojo raitelio, M. Tatta su arkliais yra labai švelnus ir niekada jėga neverčia arklio vienaip ar kitaip elgtis. A. Nally įsitikinęs, kad jaunasis raitelis turi įgimtą dovaną.
Pirmieji M. Tatto talentą pastebėjo tėvai, kurie paskatino vaikiną tobulinti įgūdžius ir ateitį sieti su šiais gyvūnais. Vėliau ir didesnių rančų savininkai, savo akimis įsitikinę jo gebėjimais, skatino raitelį rengti pramoginius pasirodymus plačiajai auditorijai.
M. Tatta pasirodymus su arkliais rengia ne tik savo šalyje, keliauja ir po užsienį, taip jis populiarina žmonių domėjimąsi šiuo amatu. Raitelis įsitikinęs – pasitelkęs švelnumą, savo tikslų gali pasiekti bet kas!
Argentiniečio sugebėjimus galite pasižiūrėti vaizdo įraše:
Liūtų pasiuntinys
Kur kas pavojingesnį gyvenimo būdą pasirinkęs Kevinas Richardsonas savo tikslų siekia sėkmingai laiką leisdamas tarp plėšriųjų liūtų. Vyras gimė ir augo Pietų Afrikos Respublikoje, aukštojoje mokykloje įgijo psichologijos ir anatomijos diplomą. Pirmoji pažintis su plėšrūnais įvyko Liūtų parke, netoli Johanesburgo. Tuo metu 23-ejų K. Richardsonas prižiūrėjo du liūtukus. Tai, kas iš pradžių atrodė kaip pomėgis, galiausiai virto vyro gyvenimo būdu ir pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.
Kalbėdamas apie didžiąsias kates, K. Richardsonas atmeta bet kokią įsisenėjusią jaukinimo sistemą, pagrįstą žmogaus dominavimu. Save liūtų pasiuntiniu vadinantis vyras teigia, kad su bet kuriais gyvūnais reikia megzti santykius, neskubinti įvykių eigos ir kurti tarpusavio pasitikėjimą. Jis įsitikinęs, kad laukiniai gyvūnai taip pat, kaip ir žmonės, yra socialūs, turi skirtingus charakterius, jaučia emocijas.
Iki šiol K. Richardsonas meiliai bendrauja tik su tais liūtais, kuriuos pats prižiūrėjo nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Tarp vyro ir liūtų užsimezga laiko patikrintas ryšys, gyvūnai priima užkalbėtoją kaip vieną savųjų. Tačiau ar tai apsaugo nuo akivaizdžių pavojų?
Nors K. Richardsonas visada stengiasi perprasti gyvūnų kūno kalbą, labiausiai pasikliauja savo intuicija. Ne kartą pavojuje atsidūręs liūtų užkalbėtojas išmoko suprasti ir šių plėšrių žvėrių emocijas.
Ne visi pavojai yra pagrįsti gyvūnų agresija. Tiesa, būta atvejų, kai K. Richardsonui krimstelėjo įpykęs liūtas. Visgi dažniausiai sužalojimų patiriama, kai žvėrys būna geros nuotaikos. Plėšrūnai turi jėgos ir svorio persvarą, o įgimti bendravimo ypatumai lemia ne visai švelnius žaidimus. Gerai nusiteikę ir žaismingi liūtai ne kartą parvertė ar apdraskė savo dvikojį draugą. Tačiau K. Richardsonas, net ir žinodamas visus pavojus, įžvelgia daugiau tokios draugystės naudos nei pavojų.
Neįtikėtiną K. Richardsono talentą pasižiūrėti galite vaizdo įraše:
