Solveiga Jančiauskaitė, kurianti „Instagram“ puslapį „My Cozy Garden.Lietuva“, dalinasi įkvepiančiomis interjero nuotraukomis, kurios nukelia į visai kitą pasaulį. Jame ir daiktų istorijos, ir įdomūs atradimai, o svarbiausia – itin išskirtiniai, jaukumu žavintys namai.
– Pasakokite apie save – kuo užsiimate?
– Sunkoka apie save pasakoti. Na, mano sužadėtinis sako, jog esu „prie meno“. Ir tai nebūtinai reiškia, kad aš užsiimu menais. Tiesiog daug svajoju, mėgstu būti viena, kažką kurpti ir laukti, kada gi save atrasiu, nors man jau 30.
O kalbant apie racionalesnius dalykus – esu baigusi anglų kalbos studijas ir dirbu su tuo susijusį darbą. Taipogi, turiu nedidelę kavinukę prie Kupiškio marių, kuri veikia tik šiltuoju laikotarpiu. Nuo paauglystės domiuosi mada, be proto myliu gyvūnus ir labai mėgstu keliauti. Turbūt mane gerai pažįstantys žmonės dar pridurtų, jog labai mėgstu ir juokauti (šypsosi).
– Na, o kaip sena vištidė pavirto į jaukų gyvenamąjį plotą? Kokia jūsų namų istorija?
– Niekada neturėjau tikslo gyventi „kitokiuose“ namuose. Na, žinote – šiaudų ir molio name, name iš konteinerių ar buvusioj vištidėj.
Vištidės istorija yra visiškai atsitiktinis reikalas, nutikęs mums su Paulium (mano antrąja puse) įsigijus sodybą su senu, jau mažumėlę „pavargusiu“ rąstiniu nameliu ir nedideliu mūriniu ūkiniu pastatu.
Leisdami vasaras sodyboje, pasvarstydavome, kad būtų šaunu turėti pirtį ir kambarėlį, kuriame karts nuo karto galėtumėme pernakvoti. Senojo namo įrengti nenorėjome dėl papuvusių rąstų, tad vieninteliu pasirinkimu tapo ūkinis pastatas, kurio vištidėje nusprendėme įrengti kambarėlį, o buvusią labai primityvią bobutės pirtelę atnaujinti.
Darbus pradėjome prieš daugiau nei dvejus metus, važinėdavome dirbti iš buto vakarais, kartais – ir naktimis. Lengva nebuvo, pradžioje teko išgabenti visą ūkinio pastato turinį, o jūs turbūt žinote, ko galima rasti tokiame pastate...
Atlaisvinus patalpas, kilo mintis, kad labiau nei pirties aš norėčiau virtuvės. Pasikalbėjome ir nusprendėme, kad griauname seną pirties pečių (juodas darbas visomis prasmėmis) ir darome virtuvėlę.
Taip ir užsisuko karuselė – tada teko išgriauti vištidės sieną į garažą, mat užsimanėme didesnio kambario, o vonios kambario įrengimas jau irgi buvo prasidėjęs.
Mūsų lova stovi buvusiame garaže, svetainės baldai – vištidėje, o valgyt gaminu pirtyje (šypsosi).
Iš pradžių tik pajuokaudavome, kad išsikraustysime iš buto ir gyvensime čia, tačiau kažkuriuo momentu tai tapo mūsų realiu tikslu. Ir štai, po visų būtiniausių būsto įrengimo darbų (ne be specialistų pagalbos), nuo birželio mėnesio mūsų lova stovi buvusiame garaže, svetainės baldai – vištidėje, o valgyt gaminu pirtyje (šypsosi). O namelio plotas – 37 kvadratiniai metrai.
– Kaip kūrėte interjerą? Kas jus įkvėpė labiausiai?
- Nuo pat pradžių turėjome šokią tokią viziją, kaip turėtų atrodyti namelio interjeras. Dabar galiu pasakyti, kad jis šiek tiek nutolęs nuo pirminės vizijos, tačiau niekada nebūna būtent taip, kaip sugalvoji. Einant laikui, keičiasi skonis, randi vis naujų idėjų.
Įkvėpimo labai dažnai ieškau internete – susivedu kažkokį raktažodį ir galiu keletą valandų praleisti apžiūrinėdama interjerus ir detales.
Taip pat daug idėjų parsivežu iš kelionių, ypač man artimas prancūziškas stilius. Kaskart nuvykusi į Prancūziją daug fotografuoju, o grįžusi stengiuosi tam tikras patikusias detales pritaikyti savo namuose.
Puikios idėjos sukasi ir Pauliaus galvoje – galbūt dažniau praktiniai interjero sprendimai, bet be jų taipogi neapsieisi.
– Namelyje daug išskirtinių daiktų, detalių. Kokios daiktų istorijos, iš kur jie atkeliavo pas jus?
– Taip, pas mus daug daiktų turi savo istorijas. Vieni daiktai yra parsivežti iš Dievo užmiršto kaimelio Prancūzijos kalnuose, kiti iš sendaikčių turgų, o dar kitus „pavogiau“ iš močiutės namų, kuisdamasi po jos vadinamuosius bufetukus.
Kai kuriuos daiktus ar baldus pasidarėme patys, o dar kitus parvežė mama iš Vokietijos sendaikčių parduotuvių. Sesė yra padovanojusi ne vieną savo tapytą paveikslą, o ant lovos puikuojasi jos iliustruota pagalvėlė.
Prie įdomesnių istorijų galėčiau priskirti mano tėčiui kadaise kaimyno atiduotą ąžuolinį darbastalį. Aš tuomet dar buvau vaikas. Tėtis jį išvežė į kaimą, kur daug metų jis stovėjo po atviru dangumi. Kažkada su Paulium nuvykę į kaimą ir pamatę darbastalį, sugalvojom jį pasiimti ir kam nors panaudoti mūsų namuose.
Nuvažiavę į paminklų dirbtuvę, paprašėme, kad iš akmens išpjautų stalviršį, uždėjome jį ant perdažyto darbastalio ir dabar turime originalią kriauklės spintelę vonioje.
Kitas man brangus daiktas yra stalelis, kurį tėtis padarė iš medžio, augusio prie vaikystės namų Marijampolėje. Na, o ne per seniausiai įsigijome senovinį plokštelių grotuvą, kurį nusižiūrėjome dar būdami studentai, prieš kokius 8 metus. Smagu, kai tave supa reikšmingi daiktai.
– Jūsų „Instagram“ profilyje matyti ir šiltnamis, daržo ir sodo gėrybės – ar mėgstate sodo ir daržo darbus?
– Vienareikšmiškai, šiltnamis ir daržas yra vieni didžiausių mano pomėgių, aš net Instagramą sukūriau jiems pagerbti (šypsos). Dabar mano daržo Instagramo turinys pakrypo interjero linkme, tačiau pavasarį žadu vėl jį atgaivinti.
Daržininkauti pradėjau gal prieš 5 metus, kai įsigijome sodybą. Sėju, sodinu, tada dalinu, konservuoju, valgau ir atėjus sausiui – vėl planuoju naują daržą.
Tai yra smagus užburtas ratas, tik štai ravėti mėgstu mažiau nei sodinti. Suprantu, kad žemės darbai yra ne visiems, bet neseniai per radiją išgirdau mintį, kad žmonės šiais laikais dažnai yra irzlūs ir pikti, nes yra praradę ryšį su gamta. Ir tikrai – ši veikla mane ramina ir teikia daug džiaugsmo. Nesakau, kad visi turi griebti kastuvus į rankas, bet pamėginkit pasisėti petražolių į vazonėlį ant palangės ir stebėkit, kaip jos auga. Pamatysit, kaip smagu.
– Kokių dar turite svajonių, susijusių su namais?
– Nežinau, ar svajonės, susijusios su namais, kada nors baigsis. Turbūt jos lydės tol, kol gyvensim. Dabar didžiausia svajonė yra pristatyti nameliui antrą aukštą ir įrengti jį su prancūzišku prieskoniu. O po to, labai norime pagaliau sutvarkyti namo eksterjerą. Juokiuosi, kai pro langą pamatau paštininkę ar kurjerį, beldžiantį į ano namo duris. Bet viskas suprantama – juk jiems atrodo logiška, kad žmonės turbūt gyvena name, o ne vištidėje, ar ne taip? (juokiasi).
Dabar didžiausia svajonė yra pristatyti nameliui antrą aukštą ir įrengti jį su prancūzišku prieskoniu.
– Ar jūs esate kupiškietė, o gal atsikraustėte iš kito miesto? Kuo jums patinka ši vieta?
– Esu marijampolietė, studijavau Kaune, o Kupiškyje gyvenu jau šeštus metus (čia Pauliaus gimtinė) ir manęs tikrai niekas neklausė, ar aš noriu čia gyventi (šypsosi). O jei rimtai, iš pradžių gal buvo sunkoka prisitaikyti prie mažo miestelio dvasios, bet dabar pradedu galvoti, kad man ji netgi labiau tinka.
Svarbiausia turėti veiklos. O ši vieta man labiausiai patinka dėl gamtos. Šalia namų marios, piliakalnis, kasdien lydi nuostabūs vaizdai. Man to gyvenime labai reikia.