Nerimo kupina metų pradžia
2017 metų sutikimo Editos Kozlovskos-Ingelevič šeima dar ilgai nepamirš. Po to, kai Naujųjų išvakarėse miške pabėgo jų vipetų veislės augintinė Aurora, šventė virto nerimo naktimi. Nelinksmos buvo ir pirmosios metų dienos – Aurora atsirado tik sausio 4 dieną.
„Gruodžio 31-os rytą vyras su šuniu ir vaiku nuvažiavo į netoliese esantį mišką. Šuo pasilakstė, vyras pasilenkė uždėti vaikui pirštines, pakėlė galvą, o Aurora jau dingusi“, – pasakoja Nemenčinėje gyvenanti E. Kozlovska-Ingelevič.
Greičiausiai paskui miško žvėrį nulėkusios Auroros šeimininkas neprišaukė. Nepadėjo ir ant šuns kaklo buvęs elektrinis antkaklis, kuris siunčia impulsus, kai šeimininkas paspaudžia pultelį. Jis veikia tik kelių šimtų metrų atstumu ir šuns tiesiog nepasiekė.
Parvežęs vaiką namą, šeimininkas grįžo ieškoti šuns. „Automobiliu tą dieną prisukome 200 kilometrų“, – prisimena E. Kozlovska-Ingelevič. Sukdami ratus miško keliukais dingusio šuns žmonės ieškojo ir visas kitas dienas: „Dėjom maistą dingimo vietoje, aplinkinėse sodų bendrijose iškabinome kokius 80 popierinių skelbimų, klausinėjom visų sutiktų gyventojų, ėjom per namus – žmonės labai geranoriškai reagavo, bet niekas jos nematė“, – prisimena moteris.
Šeimininkai iš karto įdėjo skelbimus į feisbuką, jais dalinosi ir draugai, pažįstami, įvairios bendruomenės, dingusio šuns skelbimais pasidalino ir gyvūnų prieglaudos.
Po poros dienų paieškų Kozlovskiai sulaukė skambučio, kad Aurora pastebėta perbėganti kelią šalia Bezdonių, tačiau nei šeimininkams, nei padėti bėdoje pasišovusiems kitiems vipetų augintojams, ir čia jos nepavyko aptikti.
„Sausio 4 dieną paskambino buvusi mūsų kaimynė. Važiuodama Nemenčinės plentu, prie Miškonių, ji ant kelio pastebėjo šunį. Tą sykį moteris kažkaip nesureagavo, bet grįžusi feisbuke susirado skelbimą ir iš karto paskambino mums. Staigiai visi susigrūdom į mašiną ir išlėkėm. Buvo jau tamsu, bet važiuojant pakelėj pamačiau dvi blizgančias akytes. Sustojom, pašaukėm. Iš pradžių nesureagavo, bet kai atpažino vyrą, iš karto atbėgo“, – jaudinančią akimirką prisimena moteris.
Penkias paras klajojusi kalytė buvo murzina, labai sulysusi, alkana, bet sveika. Trumpaplaukiai vipetai gana jautrūs šalčiui, todėl didesnis šaltukas paklydėlei galėjo būti pražūtingas. „Labai pasisekė, kad radome Aurorą prieš pat spustelint šalčiams. Namuose ištisai miegojo ir po penkių parų atsigavo“, – džiaugiasi E. Kozlovska-Ingelevič.
Vipetai – aktyvūs, išsilakstyti turintys šunys, todėl net ir po šio nemalonaus nuotykio Aurorai negresia būti vedžiojamai tik su pavadėliu. Tam, kad apsidraustų nuo panašių atvejų, šeimininkai augintinei užsakė antkaklį su GPS sekimo sistema. Tiesa, Aurora turi ir poodinę mikroschemą, liaudiškai vadinamą čipą, tačiau jis būtų padėjęs tik tuomet, jei kalytė būtų patekusi pas žmones, o šie nuvežę pas veterinarus, turinčius įrangą mikroschemoms nuskaityti.
Reikia atkaklumo
Prie antkaklio prikabintas telefono numeris ir mikroschemos yra vienos labiausiai šeimininko paieškas palengvinančių priemonių, bet tokiais elementariais dalykais naminių gyvūnų šeimininkai naudojasi vis dar labai vangiai. „Šunys miksrochemą turi dažniau, bet pastaruoju metu nė karto neteko susidurti su žymėtu katinu“, – sako ketverius metus prieglaudoje „SOS gyvūnai“ savanoriaujanti Linksminė Piščikienė.
Su gyvūnais dirbanti moteris pastebi, kad dingus augintiniui žmonės dažnai nė nežino, nuo ko pradėti paiešką: „Galvoja, apėjau lauke 10 minučių, nėra, tuo ir pasibaigė paieškos. Dalis žmonių pritrūksta informacijos, dalis abejingi ir aplaidūs. Reikia ieškoti, kitaip augintinis neatsiras“.
Dingus šuniui savanorė pataria pirmiausia apžiūrėti aplinką, kurioje jis prapuolė. „Jei po poros valandų paieškų matome, kad gyvūno nėra nė kvapo, plečiame paieškų lauką. Pavažiuojam su automobiliu tolėliau, pasidarom. Jei paieškos bergždžios – šuns nuotrauka, aprašymas, kontaktai persiunčiami visoms prieglaudoms, kad jos dalintųsi savo paskyrose, puslapiuose; dedame skelbimus į gyvūnų mylėtojų forumus, kad kuo plačiau paskleistų tą žinią“, – svarbiausius žingsnius prapuolus šuniui dėlioja savanorė.
Prie antkaklio prikabintas telefono numeris ir mikroschemos yra vienos labiausiai šeimininko paieškas palengvinančių priemonių, bet tokiais elementariais dalykais naminių gyvūnų šeimininkai naudojasi vis dar labai vangiai.
Aplink dingimo vietą svarbu iškabinėti ir popierinius skelbimus. „Yra žmonių, kurie rado augintinį, bet nesinaudoja internetu ir kitaip nesužinos šeimininkų kontaktų“, – pastebi ji.
Katės aptinkamos naktį
Šiek tiek kitokios prapuolusių katinų paieškos. „Dažni atvejai, kai namuose gyvenantis katinas iškrenta ar iššoka pro langą. Tuomet bėgame į lauką ieškoti aplink namus: po balkonais, prie savo langų, po automobiliais, suoleliais. Dažnai jie toli nenubėga, nes išsigąsta“, – aiškina L. Piščikienė.
Ji pastebi, kad dieną prapuolėlio dažnai nerandama, mat neįpratęs prie triukšmo naminukas lenda į giliausią plyšį. Tokiu atveju savanorė pataria pasiimti žibintuvėlį ir į paieškas leistis sutemus. „Ieškom visur pasišviesdami ir pamatom žibančias gyvūno akis“, – sako moteris. Ji prisimena vasaros įvykį, kuomet žmonės mėnesį bergždžiai ieškojo prapuolusio katino. Šeimininkai vaikštinėjo, dėliojo skelbimus, bet viskas veltui. Pagalbos prašantiems žmonėms ji patarė išeiti naktį su žibintuvėliu. „Pasirodo, katinas visą laiką gulėjo po langais su lūžusia koja. Kartais toks paprastas patarimas labai veiksmingas“, – konstatuoja L.Piščikienė.
Jei tokiu būdu pražuvėlio rasti nepavyksta, savanorė pataria plėsti paieškų lauką: kabinti popierinius skelbimus, juos siųsti visoms prieglaudoms, gyvūnų mylėtojų forumams, bendrauti su kaimynais, klausinėti nepažįstamų – gal kas matė ar girdėjo.
Kitas atvejis, kai dingsta naminė, kartais pasivaikščioti į lauką išleidžiama katė. „Vėlgi einame ieškoti, juk daugmaž žinome augintinio keliavimo trasą. Ieškom, žiūrim, gal uždaryta į rūsį, gal kokia bobutė netyčia į sandėliuką uždarė, klausinėjam kaimynų, apsižiūrim gatves, kad nebūtų kokia nelaimė nutikusi“, – veiksmų planą dėlioja L. Piščikienė.
Rastinukus prašo priglausti
Panašus veiksmų planas laukia ir radusių pasiklydusį gyvūną. Pamačius pasimetusį šunį savanorė pataria prieiti, apžiūrėti antkaklį, ar prie jo nėra telefono numerio. Jei patys prie gyvūno artintis nedrįstate, L.Piščikienė pataria paprašyti draugų ar prieglaudos darbuotojų pagalbos.
Savanorė pataria plėsti paieškų lauką: kabinti popierinius skelbimus, juos siųsti visoms prieglaudoms, gyvūnų mylėtojų forumams, bendrauti su kaimynais, klausinėti nepažįstamų – gal kas matė ar girdėjo.
Radusių pasimetusį šunį savanorė prašo nepraeiti pro šalį, pasiimti jį kartu ir pirmiausia nuvežti į veterinarijos kliniką, kur patikrins, ar gyvūnas neturi mikroschemos. Jei mikroschemos nėra, ji prašo laikinai priglausti gyvūną ir tęsti šeimininkų paieškas: dėti skelbimus su nuotrauka į internetą, siuntinėti prieglaudoms, kabinti skelbimus. L.Piščikienė prašo nepykti, jei prieglaudos nepriima rasto augintinio. „Suprantama, kartais žmogus neturi galimybių rasto gyvūno priglausti pas save, tada ieškome pagalbos. Tačiau iš tiesų būna, kad prieglaudoje nėra vietų, ypač daug problemų kelia nekastruoti šunys. Juos sudėtinga įkurdinti atskirai, jie ima dominuoti prieš kitus patinus, yra ir nesterilizuotų kalyčių“, – aiškina savanorė.
L.Piščikienė pastebi, kad pasiklydusiems šunims daugiau šansų būti išgelbėtiems, nei katėms – tiesiog įprasta, kad katės vaikštinėja sau vienos, be šeimininko. Moters nuomone, jaukesnis, drąsesnis katinas net ir pasiklydęs turi daugiau šansų būti išgelbėtas, nei tas, kuris kažkur pasislėps. „Dažnai drąsus katinas pasiklydęs eis prie žmonių prašytis maisto ir pagalbos. Jo šansai būti išgelbėtam yra tikrai dideli“, – sako L.Piščikienė.
Savanoriai sulaukia didelės pagalbos iš kasdienių kačių šėrėjų. Kiemo kates šeriančios moteriškės netrunka pastebėti, jei į jų šėryklą atklysta naujas gyvūnas. Apie naują burną jos praneša prieglaudai – jei kas ieškotų.
Savanorė džiaugiasi, kad apskritai daugėja žmonių, neabejingų gyvūnams. Sako, kad prieglaudos darbuotojai kai kuriuos žmones, pranešančius apie rastą šunį ar katę, jau netgi atpažįsta. „Mes juos vadiname gyvūnų gelbėtojais ir mylėtojais. Paprastai jie rūpinasi ir šunimis, ir katėmis. Pamatę pasiklydusį duoda SOS signalą, kad visi sukrustų aplinkui. Esame labai dėkingi tokiems žmonėms“, – sako L.Piščikienė.
Didžiausi bėgliai – energingieji
L.Piščikienė nedrįsta įvardinti priežasčių, kodėl kartais gyvūnai pasprunka nuo šeimininkų. Jos nuomone, dažnai tai priklauso nuo šuns temperamento. Esą aktyvus gyvūnas bėga pritrūkęs veiklos, negavęs pakankamo krūvio. „Turėjau airių seterį, kuris bėgdavo lėkdavo, gaudai po to vėją laukuose. Sukontroliuoti itin temperamentingą šunį tikras iššūkis“, – konstatuoja gyvūnų mylėtoja. Per ketverius savanorystės prieglaudoje metus ji pastebėjo, kad didžiausi bėgliai yra bigliai, haskiai ir haskio mišrūnai, labradorai, Vakarų Škotijos baltieji terjerai. Dažnai ieškomi arba randami ir Vokiečių aviganiai.
Didžiausi bėgliai yra bigliai, haskiai ir haskio mišrūnai, labradorai, Vakarų Škotijos baltieji terjerai. Dažnai ieškomi arba randami ir Vokiečių aviganiai.
Kaip dažnai atsiranda į prieglaudą patekusio gyvūno šeimininkai? „Statistikos nėra, bet maždaug vienas iš dešimties šunų, o katinų labai mažai. Gal katinų mažiau ieško, gal greičiau viltį praranda“, – svarsto savanorė. Kalbant apie viltį, ji prisimena istoriją, kuomet į prieglaudą pateko serganti katė, vardu Galaktika. Po poros mėnesių gydymo katė buvo apgyvendinta„SOS gyvūnų“ nameliuose „Akropolyje“, kur laukė naujų šeimininkų. „Atsitiktinai pro šalį ėjo moteris, kuri atpažino, kad Galaktika – prieš aštuonis mėnesius dingusi jos katė“, – džiaugsmingą atsitiktinumą prisimena moteris.
Į prieglaudą patekęs gyvūnas dvi savaites karantinuojamas ir naujiems šeimininkams nedovanojamas. Jei per tiek laiko gyvūno niekas nepasigenda, jam ieškomi nauji šeimininkai. Savanorė sako, kad pasitaiko atvejų, kai tikrieji šeimininkai atsiranda vėliau, kai gyvūnas jau apsigyvena naujuose namuose. „Tokie atvejai tvarkomi naujųjų ir senųjų šeimininkų geranoriškumu. Kaip pavyksta susitarti“, – kalba L.Piščikienė.
