Ekologinis nerimas – kas tai?
Tam, kad galėtume suprasti, kokią įtaką mūsų emocijoms daro klimato kaita ir ekologinė krizė, kokios to priežastys bei ko reikėtų imtis, norint atsikratyti nerimo, pirmiausia reikėtų pradėti nuo pačios ekologinio nerimo sąvokos ir iš kur tai atsirado.
Tikriausiai daugelis žino ir bent kartą yra jautę nerimą dėl įvairiausių dalykų: pokalbio dėl darbo, svarbių susitikimų, egzaminų, viešo kalbėjimo ir t. t. Tačiau ekologinio nerimo reiškinys yra naujas, todėl tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje jis nėra itin žinomas.
„Ekologinis nerimas yra dar pakankamai naujas reiškinys, atsiradęs kaip emocinis žmonių atsakas į vis dažnėjančius įvairiausio pobūdžio su klimato kaita ir ekologine krize susijusius reiškinius. Tačiau ekspertai, dirbantys šioje srityje, teigia, kad nerimaujančių žmonių skaičius auga ir, tikėtina, ateityje augs“, – pasakoja A.Balundė.
Vieni žmonės yra linkę į įvykius reaguoti ramiau, kiti – jautriau, o skirtinguose pasaulio regionuose žmonės nerimauja dėl skirtingų dalykų.
„Žmonės, patiriantys ekologinį nerimą, jaučia padidėjusią riziką, kad jų gerovė gali būti neigiamai paveikta klimato kaitos ir ekologinės krizės reiškinių. Regionuose, kuriems būdingi uraganai, vėtros, žemės drebėjimai ir potvyniai, žmonės patiria nerimą dėl to, kad ateityje gali netekti savo namų, turto ar artimųjų.
Gyvenantys sausringuose, karštuose regionuose, kur vandens ir bet kokie kiti pragyvenimui reikalingi ištekliai yra labai riboti, gali nerimauti dėl to, ar apskritai pajėgs išgyventi ir ar galės pasirūpinti savo artimaisiais, jei oro sąlygos taps vis ekstremalesnės“, – teigia psichologė.
Anot psichologijos mokslų kandidatės Mykolo Romerio universitete (MRU) bei Groningeno universitete (RUG) Nyderlanduose A.Balundės, natūralu, kad gyvenant tokiomis aplinkybėmis, žmonėms kyla nerimas dėl savo gerovės ir ateities, vis dėlto ekologinis nerimas gali kilti ne tik dėl įvykių, kuriuos žmonės patiria tiesiogiai:
„Žmonės taip pat gali nerimauti dėl reiškinių, kurie vyksta kitame pasaulio krašte ir jie tiesiogiai neveikia žmogaus, kuris nerimauja, gerovės. Informacija apie ekologines nelaimes ar reiškinius gali sukelti pyktį, neviltį, nusivylimą, bejėgystę ir panašiai, o tai blogina žmonių psichologinę gerovę.“
Esminis skirtumas tarp įprasto nerimo ir ekologinio nerimo yra tas, kad dalykai, dėl kurių nerimauja žmogus, praktiškai visada turi realų pagrindą, kitaip nei įprastas nerimas, kai kartais nerimaujama visai be realios priežasties.
„Kaip ir įprastas nerimas, ekologinis nerimas atlieka svarbią funkciją. Jis parodo, kad kažkas yra negerai, kad reikia imtis pokyčių. Ir čia yra labai svarbus momentas, nes žmonės skirtingai reaguoja į kilusį nerimą.
Vieni jaučiasi bejėgiai ką nors keisti, nes problema atrodo neįveikiama ir jie nesiima jokių veiksmų, kiti pasirenka ignoruoti arba neigti problemą, dar kiti imasi veiksmų, švelninančių klimato kaitos ir ekologinės krizės padarinius, ir taip mažina kylantį nerimą“, – teigia A.Balundė.
Ekologinis nerimas, kaip ir bet koks kitas nerimas ar stresas, alina žmogaus organizmą, neleisdamas jam visiškai atsipalaiduoti.
G.Klimienė pabrėžia, kad besikeičiant gamtos sąlygoms, sunkėja žmonijos prisitaikymas, todėl didelė grėsmė kyla ne tik gamtai, bet ir žmonių sveikatai, ištekliams, ekonomikai.
„Ekologinis nerimas, kaip ir bet koks kitas nerimas ar stresas, alina žmogaus organizmą neleisdamas jam visiškai atsipalaiduoti. Tuomet imuninė sistema gali tapti pralaidesnė įvairiems kenkėjams iš išorės arba griauti save iš vidaus.
Taip pat gali sutrikti miegas, kankinti slogi nuotaika, erzinti esama aplinka arba kiti žmonės – vis dėlto ekologinės problemos priklauso nuo žmonių asmeninių pasirinkimų“, – sako nuo ankstyvos paauglystės nerimą jautusi G.Klimienė.
Pakanka spręsti nedidelę problemos dalį
Kaip sako MRU Aplinkos psichologijos tyrimų centro bei Taikomosios psichologijos laboratorijos tyrėja A.Balundė, viena efektyviausių priemonių, jaučiant ekologinį nerimą, yra imtis veiksmų:
„Žmogui, jaučiančiam ekologinį nerimą, reikėtų sau atsakyti į klausimą, ką aš galiu padaryti šiandien ir kas yra mano galioje, kad prisidėčiau prie problemos sprendimo? Svarbu pripažinti sau, jog neįmanoma ir nereikia bandyti įveikti visos didžiulės problemos. Visiškai pakanka spręsti kokią nedidelę jos dalį: rūšiuoti, valgyti mažiau mėsos, pirkti tik reikalingus ir būtinus dalykus ir t. t.
Kitas svarbus dalykas, kurį reikėtų suprasti, kad neturime imtis pokyčių vieni.
Amerikos psichologų asociacijos ekspertai yra numatę gaires, ką reikėtų daryti kilus ekologiniam nerimui. Pirma, jei nerimas yra įsisenėjęs, trukdo atlikti kasdienes veiklas, vertėtų kreiptis į savo psichinės sveikatos priežiūros specialistą ir prašyti pagalbos.
Antra, siekti patikimos informacijos apie su ekologine krize susijusį reiškinį, kuris kelia nerimą. Tuomet įvertinti ir nuspręsti, kuo žmogus gali prisidėti sprendžiant konkrečią problemą.
Kiekvienas mūsų darome įtaką kiekvieną dieną, kai priimame sprendimus ir leidžiame uždirbtus pinigus.
Ketvirta, jungtis prie panašiai mąstančių žmonių grupių ar bendruomenių, kurie dirba spręsdami aplinkosaugines problemas. Tokios grupės gali suteikti paramą ir palaikymą.“
G.Klimienei su ekologiniu nerimu susidoroti padėjo nuolatinis domėjimasis ir mokymasis – taip ji atrado vidinę ramybę ir suprato, kad gyvybė planetoje išliks bet kokia forma. Todėl iš savo patirties pataria, kad, norint sušvelninti jaučiamą nerimą, vertėtų daugiau domėtis ir taikyti alternatyvų gyvenimo būdą, kuris padėtų sušvelninti klimato kaitą lemiančius veiksnius:
„Iš tiesų kiekvienas mūsų darome įtaką kiekvieną dieną, kai priimame sprendimus ir leidžiame uždirbtus pinigus. Mūsų išleidžiami pinigai nulemia mus supančią ekonomiką, kurią valdo paklausos ir pasiūlos santykis. O nuo ekonomikos priklauso visuomenės gerovė ir galimybės taikyti tvarius sprendimus mityboje, asmens higienoje, atliekų srityje, transporte ir energetikoje.
Aš išskiriu septynias pagrindines kiekvieno žmogaus kasdienybės sritis, kuriose galima imtis mažų arba didelių pokyčių tvaraus gyvenimo link: mityba, asmens higiena, atliekos, tekstilė, transportas, energetika, vandens ištekliai.
Manau, kiekvienas gali priimti jiems palankių ir gyvenimo kokybę praturtinančių pokyčių kiekvienoje srityje. Žinoma, svarbiausia rinktis sąmoningai, neperspausti, gyvenimo būdą keisti taip, kad jis suteiktų kur kas daugiau kokybės, o ne jos atimtų.“
Anot G.Klimienės, remiantis mokslininkų prognozėmis, klimato kaitos reiškiniai dar nepasiekė savo aukštumų ir ateityje tik intensyvės, todėl ir žmonių jaučiamas nerimas gali tapti vis didesne problema:
„Net jeigu šią dieną visos pasaulio valstybės sustabdytų klimato kaitą lemiančius veiksnius, įsibėgėję procesai užtruktų dar bent dešimtmetį ar kelis. Kadangi visi esame priklausomi nuo orų, tikėtina, kad žmonių, išgyvenančių ekologinį nerimą, ateityje tik daugės.“
Su aplinkiniais dalijasi zero waste filosofija
Geografijos mokytoja dirbanti G.Klimienė su mokiniais tiria globalias problemas, aiškinasi jų susidarymo priežastis ir stengiasi ieškoti sprendimų, kurių, anot, Gintarės, tikrai yra:
„Klimato kaita, tarša, išteklių eikvojimas – žmonių keliamos bėdos aptariamos integruojant gamtinės ir visuomeninės geografijos pagrindus. Darome tyrimus, kurie mokiniams padeda geriau pažinti savo aplinką ir įsivertinti globalių problemų kontekste. Svarbu ne tik kalbėti apie kylančius sunkumus, bet ir skatinti ieškoti sprendimų, nes jų tikrai yra. O ar taikysime juos sau, ar ne, lieka kiekvieno laisvas pasirinkimas.“
Keliaudami tik su kuprinėmis ant pečių išmokome gyventi minimaliai, turėti mažiau, bet labai kokybiškų daiktų.
Zero waste gyvenimo filosofija su aplinkiniais besidalijanti G.Klimienė savo pavyzdžiu nori padėti kitiems rasti tvarių sprendimų, kuriuos galėtų pritaikyti namie, o imantis tokių veiksmų, sumažės ir jaučiamas ekologinis nerimas:
„Daug išmokome keliaudami po pasaulį. Augdama Vokietijoje išpuoselėjau pagarbą savo aplinkai, daug išmokau ir Kanadoje. Keliaudami tik su kuprinėmis ant pečių išmokome gyventi minimaliai, turėti mažiau, bet labai kokybiškų daiktų. Maitinamės augaliniu maistu, palaikome tik tuos verslus, kuriuose patys norėtume dirbti, atsisakėme spontaniško pirkimo, stengiamės sąmoningai atsirinkti perkamą tekstilę, o higienos produktus perkame tik iš įmonių, kurios nedaro bandymų su gyvūnais.
Turbūt kiekvienas turime savo varomąją jėgą gyvenime, tad mano neišsenkantis azartas yra ieškoti sprendimo šiai problemai. Siekiu pagerinti visuomenės gyvenimo kokybę, o visa kita ateis savaime. Tai mane varo į priekį.“
