Jau 22-ejus metus stačiatikių kunigo pareigas einantis Vladimiras Seliavko sako, jog tai yra viena iš didžiausių švenčių, siejama su trimis dieviškaisiais asmenimis – Dievu tėvu, sūnumi ir šventąja dvasia.
„Tą diena mes tradiciškai šventiname vandenį prisimindami, kad Jonas Krikštytojas pakrikštijo Jėzų Jordano upėje.
Kristaus krikštas – religinė šventė, tačiau yra ir liaudiška tradicija, kuri neturi religinio pagrindo, kai žmonės šoka į vandenį nusimaudyti. Įtariu, kad tradicija atsirado tuomet, kai žmonės eidavo iš parapijų prie upių, ežerų, jeigu jie būdavo arti, pašventinti vandens. Jie prakirsdavo eketę ir šventindavo tą vandenį, o kiti ir patys nusimaudydavo.
Tai nėra religinė tradicija, tačiau galima išgirsti įvairių pasakojimų, kad išsimaudę tokiame vandenyje žmonės pasveiko, šiuo atveju, manau, kad placebo efektas dar niekam nepakenkė. Tai gali būti ir toks poveikis. O gal tai buvo gilus tikėjimas? Kas pasakys, kur ta riba tarp placebo ir Dievo poveikio?
Aš taip pat šoku į vandenį tą dieną, tačiau tą darau ištisus metus. Aš grūdinuosi, mėgstu šaltą vandenį, kiekvieną rytą maudausi po šaltu dušu. Man patinka ši tradicija, kadangi suteikia šiek tiek adrenalino, patiriamas ir malonus fizinis pojūtis. Aš nematau čia nieko tokio religinio, tačiau ši tradicija skleidžia sveiką gyvenimo būdą – o tai, manau, yra tikrai svarbu.
Aš labai mėgstu sportą, kiekvienais metais bėgiodavau maratonus, išskyrus 2017-aisiais, kas antrą dieną nubėgdavau po 10 km ir spaudžiant dideliam šalčiui, o dabar dėmesį sutelkiau į kitokią sportinę veiklą.
Mes per daug šildome savo namus, per daug valgome to, ko nereikia, o čia toks priminimas, kad žmogui reikia sustoti, laikytis tam tikrų ribų, pažvelgti į save, stebėti, kiek mes valgome, kiek geriame. Tegu tas maudymasis būna vienas iš būdų pasijusti sveikiau, – bet kuris gydytojas pasakys, kad grūdintis yra sveika.
Bendraminčių per Kristaus krikštą susirenka tikrai nemažai, tačiau, iš kitos pusės, – tai yra mada, o kartais – stebuklų paieška. Žmonės mano, kad tas vanduo stebuklingas, po šventinimo neša jį namo kibirais – nemanau, kad tai yra gerai. Per metus mes nematome tiek žmonių bažnyčioje, kiek jų ateina per šią šventę. Išsirikiuoja eilės tų, kurie ateina pasisemti to vandens.
Neieškokite stebuklų ten, kur jų nėra, pamatykite stebuklus tame, kad kiekvieną rytą prabundame, matome šviesą, galime atsistoti, kvėpuoti, matome savo artimuosius.
Pavyzdžiui, Graikijoje kunigai po pamaldų eina prie jūros ir ten šventina vandenį, tačiau jo niekas neneša namo ir negeria. Ten irgi yra tradicija šokti į vandenį. Kunigas meta kryžių į jūrą, ir dažniausiai jauni vyrai šoka į vandenį ir plaukia, kuris pirmas paims tą kryžių ir atneš kunigui. Tai irgi liaudiška tradicija, kuri neturi religinio pagrindo.
Ko norėčiau palinkėti Kristaus krikšto dieną?
Patarčiau vandenyje neieškoti stebuklų, o priimti tai kaip gražią sportišką tradiciją, turinčią ryšių su malda, – juk mes giedame, leidžiame kryžių į vandenį. Mes viską darome su malda. Neieškokite stebuklų ten, kur jų nėra, pamatykite stebuklus tame, kad kiekvieną rytą prabundame, matome šviesą, galime atsistoti, kvėpuoti, matome savo artimuosius. Į tokius dalykus reikia kreipti dėmesį.
Mūsų kūdikiai, vaikai – tai tikras stebuklas, kaip jie gimsta, auga, kiekvieną dieną atranda kažką naujo. Gaila, kad tokių dalykų nebepamatome, nevertiname, o ieškome stebuklų eketėje.“
