Kalbėdami apie Osvencimo paliktus randus, sukeltą skausmą, siaubą ir prievartą, negalime nepaminėti vieno svarbaus žmogaus – moters, kuri davė daugiau nei pati turėjo.
Kai Stanislawa Leszczyńska (1896–1974) tapo akušere, ji niekada nebūtų pamaniusi, kad kada nors paliks savo namus Lenkijoje, kur keliaudavo ne vieną kilometrą priimti kūdikių, ir atsidurs tikrame košmare –Osvencime, didžiausioje nacistinės Vokietijos koncentracijos ir naikinimo stovykloje, įkurtoje nacistų okupuotoje Lenkijoje (maždaug už 50 km nuo Krokuvos).
Kaip atrodė Stanislawa, galite pamatyti štai ČIA.
Po to, kai buvo nužudytas moters vyras, o sūnūs jėga paimti ir įkalinti kitoje darbo stovykloje, Stanislawa su savo dukra Sylvia atsidūrė Osvencime tik su viena vienintele mintimi – išgyventi. Tačiau ar košmarą primenančioje vietoje buvo galima atrasti šviesą tunelio gale?
Gana greitai, kai Stanislawa atvyko į Osvencimą, ji suprato, kad akušerės gebėjimai gali išgelbėti jai gyvybę. Apgriuvusiuose moterų barakuose nebuvo jokios elementarios medicinos priežiūros punkto – nėščios moterys buvo paliktos vienui vienos rūpintis savimi ir pasaulį išvysiančiais vaikais. Akušerė jau tada mąstė pragmatiškai – lovos, kurios buvo arčiausiai šalia barako krosnies, turėjo būti skirtos gimdyvėms, juk ten buvo šilčiausia. Tačiau iš tikrųjų koncentracijos stovykloje tvyrojo kone amžinas šaltis, visur lakstė žiurkės, kurių aukomis tapdavo ne tik gimdyvės, bet ir ką tik pasaulį išvydę vaikai.
Daugelis moterų į Osvencimą buvo atvežtos nėščios, kai kurios nė nenutuokė, kad jose gyvena gyvybė, tačiau Stanislawa, besirūpindama būsimų gimdyvių ir kūdikių sveikata, išmoko vieno – reikia kažką paaukoti. Pavyzdžiui, likus kelioms savaitėms iki gimdymo, ji patardavo moterims pamiršti savo kasdienę duonos porciją tam, kad vėliau maistą būtų galima išmainyti į paklodes.
Taip pat skaitykite: Frida Kahlo: skausmingų išgyvenimų paliesta feminizmo legenda
Jos buvo naudojamos vystyklams ir tiesiog įsukti ką tik gimusį kūdikėlį, kad apsaugotų nuo šalčio. Ar galite pagalvoti apie tokį gimdymą, kai kamuoja badas, šaltis, o jeigu nusprendi maitintis iki pat gimdymo menku daviniu, tai tavo kūdikį įsuka į purviną popieriaus lapą?
Ašaros, stringančios gerklėje, niekuo negelbėjo, juolab, kad ką tik gimusio kūdikio tikimybė išgyventi nebuvo piešiama rožinėmis spalvomis. Tačiau visi stengėsi nagais kabintis į gyvenimą ir tikėtis geriausio.
Nepaisant to siaubo, kuris supo žmones ir pačią Stanislawą, ji darė viską, kad moteris, atėjusi gimdyti, jaustųsi patogiai ir saugiai. Moterys, kurioms teko laimė gimdyti pas geraširdę pribuvėją, ją minėjo tik geru žodžiu – Stanislawa vargiai kada ilsėdavosi, stengdavosi užtikrinti moterims ramybę. Pati akušerė visada išliko susikaupusi, rami, todėl gana greitai moterys ją pradėjo vadinti Motina.
Taip pat skaitykite: Kai tragedija virsta viltimi: 6 įžymybių istorijos
Ar galite pagalvoti apie tokį gimdymą, kai kamuoja badas, šaltis, o jeigu nusprendi maitintis iki pat gimdymo menku daviniu, tai tavo kūdikį įsuka į purviną popieriaus lapą?
Tokia ji ir būdavo – visų mama... Baisu pagalvoti, kad nepaisant nuolatinio išsekimo, kamavusio moteris, prastos mitybos (keli gabalėliai duonos ar sriuba, kuri priminė paplavas), Osvencime nebuvo jokių antiseptikų, tvarsčių ar kitų medicinos įrankių. O tai reiškia, kad Stanislawa neturėjo kuo malšinti moterų skausmo – nei per gimdymą, nei po jo. Juolab, kad visą gimdymo procesą stebėjo ir nacių gydytojai.
Šalia Stanislawos dirbo ir kiti profesionalūs medikai, uoliai vykdę nacių nurodymus. Šie gydytojai privalėjo nuolat raportuoti apie pacientų būklę ir, jeigu asmuo, tikėtina, neturėjo šansų pasveikti, tuomet keliaudavo tiesiai į dujų kamerą...
Vienu metu, kai koncentracijos stovykloje prasidėjo dėmėtosios šiltinės ir kitų ligų epidemija, gydytojai meluodavo naciams, kad sergantieji gali pasveikti. Dažniausiai tam, kad laimėtų kuo daugiau laiko ir galėtų juos išgydyti. Tačiau jeigu ligonius užklupdavo mirtis, tai taip pat būdavo tikra malonė, kadangi žmonės nebūdavo gyvi išsiųsti į dujų kamerą ar sudeginti krosnyje.
Taip pat skaitykite: Levo Tolstojaus gyvenimo aistros
Baisu pagalvoti, kad Stanislawai buvo liepta visus ką tik gimusius kūdikius, kuriuos ji priėmė, nuskandinti, baisiojo daktaro Josefo Mengelės įsakymu. Naciai bandė tai pateisinti tuo, kad kūdikiai vis tiek neišgyvens, tačiau Stanislawos atėjimas atnešė tik viltį – ji neprarado nei vienos gimdyvės ar kūdikio. Moteris atsisakė žudyti naujagimius ir labai rizikavo – juk galėjo užsitraukti ne tik didžiulę nemalonę, bet ir mirtį!
Stanislawa ir toliau priiminėjo kūdikius (tikinama, kad per tą laiką, kol ji buvo stovykloje, naujagimių būta net 3000), o naciai tai išnaudojo savo klastai – visi vaikai, kurie gimė su arijams būdinga išvaizda, buvo išsiunčiami į našlaičių namus ir įvaikinami vokiečių šeimose. Motinos dėl to tiesiog ėjo iš proto, tačiau kartu su Stanislawa atrado būdą, kaip pažymėti vaikelį, ir giliai širdyje tikėjo, kad ateis laikas, kai mama su kūdikiu vėl galės susivienyti.
Nepaisant to, kad moteris padėjo į pasaulį ateiti daugiau kaip 3 tūkst. kūdikių, Stanislawa retai kada viešai kalbėjo apie laiką, kurį praleido koncentracijos stovykloje.
Viena istorija, kuri išties skaudi, moteris dalinosi ir su savo vaikais. Jauna mama (viename šaltinyje teigiama kad ji buvo iš Vilniaus, ir į koncentracijos stovyklą pateko dėl to, kad padėjo partizanams), kuri ką tik padedama Stanislawos pagimdė, išgirdo, kad ją šaukia į krematoriumą. Kūdikis, suvyniotas į murziną popierių, kuris skraidžiojo aplink baraką, įsikniaubė į mamos krūtinę, ir jie abudu išėjo. Į mirtį.
Taip pat skaitykite: Waris Dirie – sukrečianti Somalio klajoklės istorija
Nepaisant to, kad moteris padėjo į pasaulį ateiti daugiau kaip 3 tūkst. kūdikių, Stanislawa retai kada viešai kalbėjo apie laiką, kurį praleido koncentracijos stovykloje.
Akivaizdu, kad moterys suprato, kad Stanislawa Osvencime buvo tikra Dievo dovana, kaip ir tie, dėl kurių akušerė ir buvo įkalinta. Rašoma, kad Dr. Josefas Mengele (dar vadinamas mirties angelu), apsilankęs moterų barakuose ir pamatęs, kad Stanislawa leido kūdikiams išgyventi, buvo tiesiog įtūžęs. O Stanislawa darė viską, kad kūdikiai gyventų, netgi ieškojo žindyvių, kad kūdikiai turėtų ko valgyti – dauguma motinų buvo nusilpusios arba neturėjo pieno.
Nepaisant visko, žiaurusis daktaras J. Mengele prieštaravo Stanislawos norams išsaugoti žydžių ir jų kūdikių gyvybes. Jis aiškiai suvokė, kad moteris buvo ne tik akušerė, bet ir viltis visiems ištrūkti iš koncentracijos stovyklos, o to juk nebuvo galima leisti.
Galiausiai, kai pasaulis suvokė Osvencimo kuriamą siaubą, o likusieji kaliniai buvo paleisti, Stanislawa pagaliau susitiko su savo vaikais, kurie nusprendė taip pat tapti gydytojais. Iki pat 1950-ųjų akušerė nekalbėjo apie Osvencimą ir kas ten vyko.
Vėliau Stanislawa prasitarė, kad nors daugelis iš 3000 kūdikių, gimusių koncentracijos stovyklose, mirė nuo nacių rankų, buvo nužudyti ar paliko pasaulį dėl išsekimo, ji didžiavosi, kad kiekvienas jų gimė gyvas ir atkeliavo į jos mylinčias rankas. 1974-aisiais moteris mirė, tačiau jos istorija – kone viena stebuklingiausių, vykusių holokausto metu.
