Aušra ir Hugues yra aistringi sūrio mylėtojai, ieškotojai, ragautojai, besigilinantys į Prancūzijos sūrininkystės tradicijas ir istoriją. Žingeidūs sandėliuko lankytojai paskatino juos tobulėti, gilinti savo žinias, todėl parduotuvėlės savininkai išplėtė savo veiklą: dienos metu prekiauja sūriais, o vakarais virsta degustacijos baru.
Žaidžia prancūziškus gurmaniškus žaidimus
Verslo idėją lietuvė Aušra ir prancūzas Hugues pradėjo vystyti prieš ketverius metus. Iš pradžių planavo atidaryti mažytę sūrių parduotuvėle, surasti samdomą darbuotoją, o patiems užsiimti savo darbais, tačiau pamatė, kokie įdomūs žmonės ateina į parduotuvėlę, kaip įdomu su jais susipažinti ir bendrauti.
„Mūsų svečiai labai žingeidūs, domisi kaip sūriai gaminami, kodėl atsiranda vienoks ar kitoks kvapas, forma, skonis ir t.t. Supratome, kad ir mums patiems žinių dar labai trūksta, pradėjome labiau gilintis į sūrių pasaulį, atsirado noras pasidalyti sukaupta patirtimi. Dabar dienos metu esame parduotuvėlė, o vakarais virstame degustacijos baru. Žaidžiame prancūziškus stalo gurmaniškus žaidimus“, – pasakoja Aušra.
Lietuvės ir prancūzo pora ilgai ieškojo parduotuvėlei pavadinimo, kol nusprendė, kad mažiausiai įpareigojantis, daugiausia paslapties turintis yra pavadinimas „Vieno prancūzo sandėliukas“. „Ir svečiai pakomentuoja, kad sandėliukas yra ta vieta, kur gali rasti tai, ko nėra kitur – kažkas paslėpto, užkišto, apipelijusio ir skleidžiančio stiprų kvapą“, – šypsosi Aušra.
Lietuva patiko, bet trūko sūrių
Aušra Fokienė yra socialinių mokslų daktarė, jos veikla susijusi su švietimo vadyba, darbas su auditorija yra įprastas, dabar jo turinys dar labiau praturtėjo apie sūrininkystę. „Rytais dirbu pagal savo profesiją, o vakarais – vedu degustacijas“, – teigia A.Fokienė.
Hugues Pesse galima pavadinti meilės emigrantu – prieš penkerius metus atvyko į Lietuvą, viskas jam patiko – Kaunas, žmonės ir virtuvė. „Viskas gerai, tik nėra sūrių“, – sakė Hugues.
Hugues buvo aistringas banglentininkas, nes gyveno Prancūzijoje prie vandenyno, vėliau dirbo su medienos interjerais, mokėsi tapybos. Dabar jo įgūdžiai praverčia versle – savo rankomis įrengė parduotuvėlės interjerą. Menininko žvilgsnis padeda sukomponuoti ir degustacinius sūrių padėklus, suderinti spalvas ir formas.
Atidarę gurmanišką parduotuvėlę, Aušra ir Hugues suprato, kad verslą reikia vystyti patiems, nes neatsiras kitas taip „išprotėjęs“ žmogus, kuris skirtų tiek daug laiko šiai veiklai ir atiduoti „visą dūšią“.
Kadangi darbo atsiranda vis daugiau, dabar sandėliukas jau turi pagalbininką Juozą, kuris padeda pardavinėti sūrius, gilina savo žinias. „Džiaugiamės, kad radome tokį patį „išprotėjusį“ žmogų kaip ir mes, ši veikla jį veža“, – mano Aušra.
Veikla panaši į sūrių kolekcionavimą
„Vieno prancūzo sandėliuko“ domėjimosi objektas – Prancūzijos sūrininkystė. Kartais garbės svečio teisėmis pristatomi sūriai ir iš kitų šalių – Italijos, Ispanijos ar Portugalijos.
Prancūzijoje registruotų sūrių yra apie 600 rūšių, tikriausiai dar tiek pat – neregistruotų. „Vieno prancūzo sandėliuke“ veiklos pradžioje buvo pristatyta 30 sūrių kolekcija. „Mums atrodė, kad esame labai „kieti“ – vienoje vietoje tiek daug skirtingų prancūziškų sūrių. Tačiau dabar turime 70 rūšių ir suvokiame, kad dar ne pabaiga. Norisi atsivežti sūrius pagal sezoną, supažindinti su naujomis rūšimis.
Mūsų svečiai ir klausia, ką naujo galima paragauti – tai panašu į sūrių kolekcionavimą. Kartu su savo klientais augame ir mes, nes tai ne tik pardavimas, bet ir daug kultūros, istorijos ir legendų, mokslo ir meno, tikrai yra kuo pasidalinti“, – pasakoja sandėliuko savininkai.
Prancūzai turi tokį posakį: vakarienė pasisekė tada, kai būna viena porcija maisto ir dvi porcijos plepalų, bet porcija maisto turi būti verta dviejų porcijų plepalų. „Mes tokio principo ir laikomės. Kai rengiame degustacijas, ant stalo dedame tokius sūrius, kad būtų verta kalbėti prieš ragaujant“, – šypsosi Aušra.
Gilinasi į kulinarinio paveldo tradicijas ir istoriją
Aušra ir Hugues mėgsta keliones, kurių metu ieško sūrininkystės ūkių, lanko maisto parodas, ragauja sūrius, užmezga kontaktus. Įdomiausi sūrininkystės ūkiai yra Prancūzijoje kalnuose, neretai ūkininkai gyvena kaip atsiskyrėliai, savitas ir jų gyvenimo būdas.
Pasak verslininkų, sūrių atvežimas į Lietuvą – labai atsakingas procesas. Nors kelionė trunka apie 50 valandų, bet reikia užtikrinti tam tikrą temperatūros rėžimą, ypač tai svarbu pakraunant sūrius Prancūzijoje ir iškraunant Kaune.
Fermentinių sūrių tradicijos ateina iš šiltesnių Europos kraštų, kalnuotų vietovių, kur daug sūrių rūšių brandinami olose su natūraliai palaikoma pastovia drėgme ir temperatūra. Aušra pasakoja, kad labai svarbu ir kuo maitinasi gyvuliai – tarkime Provanse ožkos ar karvės besiganydamos kalnų šlaituose ėda kvapniąsias žoleles – levandas, rozmarinus, čiobrelius ir natūraliai sūriai įgyja šių poskonių: „Tokia geografinė ir kultūrinė įvairovė leidžia gaminti įvairiausių rūšių sūrius su baltuoju, mėlynuoju pelėsiais, skirtinga žieve, kurioje „įsispaudžia“ ta aplinka, kurioje jis brendo.“
Ne tik klasikiniai, bet ir postmodernistiniai sūriai
„Vieno prancūzo sandėliuke“ asortimentas sudaromas tokiu principu: sūriai turi atstovauti visus Prancūzijos regionus, gyvulių rūšis – ožkas, avis ir karves, įvairius kalnų aukščius – ta pati banda pagal sezoną ganoma aukščiau kalnuose ar žemiau ir taip gaminami sezoniniai sūriai, pagal brandinimo laiką, pagal tekstūrą – nuo „bėgančių“ iki itin kietų, kurių pagal etiketą nereikia net pjaustyti – galima laužti.
Aušra pasakoja, kad sūrių asortimentas komplektuojamas ir pagal jų stilistiką – nuo klasikinių iki postmodernistinių, kurių receptūroms padarė įtakos tarpkultūriniai ryšiai. Šiuolaikinė receptūra kuriama klasikinio pagrindu, tačiau papildoma kokiu nors prieskoniu, kuris nėra būdingas Prancūzijos sūrininkystės tradicijai, kur svarbiausia ne pienas, o tai, ką suėda gyvulys. Postmodernizmo sūrių skonis gali būti, pavyzdžiui, praturtintas garstyčių sluoksniu. „Savo kolekcijoje turime ypatingą sūrį, kurį kūrė japonų virtuvės meistrai, kartu su prancūzų ūkininkais. Tai ožkų pieno sūris su marinuotų sakurų medžio lapų sluoksniu. Skonis – nuostabus, išskirtinis“, – tvirtina Aušra.
Sūriai ne smirda, o intensyviai kvepia
Atskira tema – sūrių kvapai. Ir patys sau, ir savo svečiams Aušra ir Hugues kartoja, kad sūriai ne smirda, o intensyviai kvepia, per degustacijas aptaria visą kvapų genezę: „Sūrių aromatai labai svarbūs, nes duoda užuomina iš kur produktas atkeliavo ir kokia jo gamybos technologija.“
Kodėl kartais sūris kvepia amoniaku, prakaitu, babytės sklepu ar pernykščiu bulvių maišu? Pasakojama, kad sūrių kvapai susiję ir su istorija, kai XIV a. vienuolynuose buvo uždrausta vartoti alkoholinius gėrimus, sugalvota technologija, kad į sūrių paviršių galima įtrinti tuos uždraustus gėrimus, kurie ir suteikė sūriams įvairiausius kvapus.
Autentiški sūriai skirti gurmaniškam paragavimui
Pasak Aušros, sandėliuko asortimente nėra taip vadinamųjų industrinių sūrių, nes masinėje gamyboje eliminuojamas vienas svarbiausių momentų – pieno kokybė, sūrių žaliava perkama ten, kur ji pigesnė. „Mūsų sūriai yra autentiški, kolekciniai, su saugoma geografinės vietos nuoroda. Produktas nėra pigus, jis skirtas paragavimui, ne prisivalgymui“, – pabrėžia Aušra.
Kalbėdami apie ateitį, verslininkai neplanuoja plėtros, nes neįsivaizduoja, kaip sandėliukas galėtų virsti sandėliu: „Tai nišinis verslas, kuriuo domisi gurmanai. Nesikelsime į masiškai lankomas miesto centro vietas, liksime šiek tiek paslaptingi tokioje vietoje, kurią reikia surasti.“
Turite šeimos verslą? Registruokitės čia. 15min Jus pakalbins ir publikuos Jūsų istoriją portale, o vienas verslas gaus dovanų net milijoną banerių parodymų nemokamos reklamos!
