Jūratė pradėjo tapyti po trečiojo vaiko gimimo. Ir štai dabar – nuo spalio 22 dienos Kauno Sobore atidaroma tryliktoji personalinė Jūratės Danielės tapybos darbų paroda. Jos paveikslai iškeliavo į JAV, Izraelio, Čilės, žinoma, Lietuvos meno mėgėjų kolekcijas, muziejus. O pataisos namuose ji tarp bausmę atliekančių žmonių ieško talentų, meniškų sielų ir juos palaikydama sudaro sąlygas nuteistiesiems kurti.
– Jūrate, kaip parodė gyvenimas, esate meniškos sielos žmogus – kodėl nusprendėte dirbti pataisos namuose?
– Sistemoje ir šituose pataisos namuose atsidūriau prieš 13 metų. Taip, esu meninės sielos. Bet tiesiog gyvenimas turbūt taip sudėliojo, kad turėjau čia atsidurti.
Tuomet sužavėjo tai, kad galėjau dirbti kas ketvirtą parą. Buvo tais laikais ir atlyginimas geras. Greičiausiai šitie kriterijai ir atvedė mane į pataisos namus.
Septynerius metus dirbau apsaugos ir priežiūros skyriuje. Stovėdavau bokštely su užtaisytais ginklais – dirbau vadinamąja prižiūrėtoja. Tai buvo toks gana nykus darbas, kaip aš sakau, žiūrėti į nieką.
– Bet nelikote tame apsaugos bokštelyje žiūrėti į nieką? Kažkaip ėmėtės dirbti su nuteistaisiais?
– Po kiek laiko pradėjau galvoti, ką aš čia veikiu, galbūt galėčiau būti naudinga žmonėms, galėčiau kažką jiems daugiau duoti. Nuėjau pas tuometinį direktorių pasikalbėti. Sulaukiau palaikymo ir klausimo, kaip įsivaizduoju, ką aš čia galėčiau daryti.
Tuometiniai pataisos namai buvo toks posovietinis palikimas. Viskas tamsu pilka. Iš viso jokių spalvų, jokio augalo, tik pilkos sienos. O man tų spalvų norėjosi. Tai pasiūliau, kad duotų pabandyti apželdinti teritorijas. Kūrėme, dirbome, sodinome augalus, įrenginėjome parką, suoliukus, gražinome aplinką, daržus sodinome, šiltnamius prižiūrėjome. Tokie buvo pirmieji darbai, kai turbūt ir tą nuteistųjų pasitikėjimą įgijau.
– O kaip nuteistieji reagavo į tuos Jūsų užmojus, darbą kartu su jais?
– Nuteistieji nežinojo, kad aš esu pareigūnė, nes niekad neidavau su uniforma ar su specialiosiomis priemonėmis. Ateidavau persirengusi paprastais drabužiais, dirbdavau kartu su jais. Jie galvojo, kad esu pasamdyta kažkokia apželdinimo specialistė, dizainerė. Aš tada juokdavausi ir sakydavau, kad esu vietinė ir sistemos žmogus, tai jiems būdavo labai keista, sakydavo, kad esu visiškai kitokia.
– Tai įgyvendinote tą savo norą kažkaip padėti tiems bausmes atliekantiems žmonėms?
– Pirmiausia, turėjau žmonių brigadą, kurie man padėjo viską daryti, dirbome viską kartu. Paskui ir kiti nuteistieji prieidavo, siūlydavo man pagalbą. Pamatė, kad atsirado, kas rūpinasi jų žmogiškais poreikiais, netgi tas aplinkos gražinimas jiems pasirodė labai svarbus. O paskui tie darbai kartu išsirutuliavo į didesnius darbus.
Nuėjau dirbti Resocializacijos skyriaus specialiste, kur irgi pramušti ledus buvo nelengva, nes man norėjosi, kad tie žmonės būtų užimti, kad darytume kažkokias veiklas, pieštume, siūtume. Visa tai darėme taip pat ir tada, kai pradėjau dirbti nuteistųjų Reabilitacijos centre.
– Kaip nuteistieji reagavo į tokius siūlymus – siūti, žaislus gaminti? Ar tikrai jie entuziastingai ėmėsi tų rankdarbių?
– Tikrai ne. Vyrui užsiimti tokia kūrybine veikla, kuri galbūt kitiems atrodo moteriški užsiėmimai, neįprasta – buvo ir juoko, ir pasipiktinimo.
Pirmiausia pasiūliau daryti moterims sages. Tai buvo labai daug juoko ir nuteistieji sakė – kaip tu čia įsivaizduoji, kad mes jas darysim. Sakau, aš jums parodysiu ir padarysim. Juk kiekvienas turi žmoną, mamą, kažkokią mylimą moterį, tai galėtų tą savo kūrinį per pasimatymą padovanoti. Juos tai suintrigavo – ar tikrai bus galima padovanoti. Pažadėjau jiems padėti, kad kūriniai tektų jų artimiesiems.
Pirmiausia pasiūliau daryti moterims sages. Tai buvo labai daug juoko ir nuteistieji sakė – kaip tu čia įsivaizduoji, kad mes jas darysim.
Nuteistieji tada tokius kruopščius ir ypatingus darbus sukūrė, kad net aš pati buvau labai nustebusi. O paskui daviau dar sudėtingesnių užduočių. Siuvom žaislus iš odos, medžiagos, kurias atveždavau gavusi iš baldų gamybos įmonių atliekančių atraižų. Paskui per Kalėdas vežam į vaikų namus ar į darželius.
Tai tikrai didelis darbas, nes tie žmonės, kurie žaislus pagamino, iš pradžių nemokėjo net sagos įsisiūti.
– O kaip jūs atsidūrėt nuteistųjų Reabilitacijos centre dirbdama pataisos namuose?
– Prieš ketverius metus tuometinis įstaigos vadovas pasiūlė Reabilitacijos centre kažkuo užimti nuteistuosius. Atėjau čia, ir viską pradėjome daryti – nuo drabužių siuvimo vaidinimams, kūrėme su kolegėmis spektaklius, režisuodavome, repetuodavome su nuteistaisiais, net ir dainuodavome. Spektaklius mes rodydavome atvykstantiems į įstaigą nuteistųjų artimiesiems. Tai būdavo tikrai įspūdingos šventės, ir neįkainojamos dėl to, kad jie labai stengdavosi. Jiems būdavo labai jautru ir svarbu, kad atvažiuos jų artimieji – mamos, žmonos ir kiti ir jie turės ką parodyti.
Būdavo ir sudėtinga. Priklausomiems asmenims su nuotaikų kaita. Būdavo, vieną dieną – vaidinsiu, kitą dieną – nebevaidinsiu. Tai tekdavo vėl ir vėl juos motyvuoti, pastatyti į tą kelią, kad mes turim padaryti ir kažkaip padarydavome.
– Praktiškai jūs dirbote ne tik su nuteistais žmonėmis, bet jie visi dar buvo, paprastai sakant, alkoholikai ir narkomanai?
– Taip – priklausomybes turintys asmenys. Dėmesys reikalingas visiems nuteistiesiems – visapusiška pagalba, užimtumas, išklausymas, žmogiškumas. Bet priklausomus nuteistuosius reikia ypatingai stebėti – jų nuotaikas, atkryčio tikimybes, tai reabilitacijos centre taip ir dirbame su jais.
Darbuotojai su jais būna net ir savaitgaliais – gaminame kartu maistą, sėdame kartu prie stalo, mokome ir jį serviruoti ir kitų elementarių dalykų, kurie jiems gali praversti gyvenime. Kai kurie čia papuolę neturi jokių socialinių įgūdžių, kai kurie yra atkeliavę iš vaikų namų. Mokome net lovas pasikloti, susilankstyti drabužius. Visokių čia žmonių yra, visokių asmenybių, tenka į kiekvieną įsigilinti ir suteikti kiekvienam, ko jam reikia.
– Tame reabilitacijos centre Jūsų paveikslai kabo. Ar Jūs dirbdama kalėjime pareigūne tuo pat metu ir tapėte paveikslus?
– Į atidaromą pataisos namų valgyklą reikėjo paveikslų. Tai aš pati nutapiau juos, padovanojau. Tais laikais, kai pakabinau, daug kas juokėsi ir sakė – bus tie tavo paveikslai sugadinti, numėtyti burokais, bet iki šios dienos jie kabo, ir niekas nieko nepadarė tiems paveikslams, tik visi dėkoja.
Dar buvo daug paveikslų padovanota Pravieniškių pusiaukelėms namams, kai atsidarinėjo. Yra nutapytas paveikslas pasimatymų patalpose – vaikų kambaryje. Ir Reabilitacijos centre ne vienas darbas yra.
Buvo įvairių su tapyba susijusių projektų pataisos namuose. Dalyvavau su nuteistaisiais Kalėjimų departamento Lietuvos šimtmečiui organizuotame projekte. Mokiau tapyti nuteistuosius, tapėme paveikslus, organizavome parodas.
Visokių čia žmonių yra, visokių asmenybių, tenka į kiekvieną įsigilinti ir suteikti kiekvienam, ko jam reikia.
– O kaip Jūs pati pradėjote tapyti? Ar tuo pat metu, kai dirbote prižiūrėtoja?
– Pradėjau prieš devynerius metus. Atsimenu, stovėdama naktimis apsaugos bokšte, sakydavau– Dieve, suteik man tą galią, kad aš galėčiau tapyti ir galėčiau tapyba dalintis su kitais.
Matyt, turėjau tą meno gyslelę nuo vaikystės, bet neturėjau galimybės realizuoti. Bet vieną dieną nusipirkau drobės, aliejinių dažų, nors nesupratau, nei ką daryti, nei kaip. Tuo metu buvo gimęs trečias vaikas. Ir kai vaikui buvo pusantrų metų, ėmiausi tapybos.
Tai buvo kaip stebuklas, nes su tokia jėga pradėjau. Nebuvau nieko mokiusius, pasižiūrėdavau internete kažkokius dailininkų vaizdo įrašus. Bet ieškojau ir tebeieškau įvairių technikų pati savarankiškai. Ir, matyt, atradau aš tas technikas. Mano paveikslai yra kitokie, nemačiau, kad kas tokius darytų.
– Jūsų paveikslai – šviesūs, spalvingi. Jie gal kaip alternatyva Jūsų darbinei aplinkai? Ar gal Jūs visur bandot ieškoti ir matyti šviesius dalykus?
– Šviesą aš tikrai bandau visur nešti ir skleisti. Bet šioje sistemoje tikrai nėra paprasta, čia nėra tik gražūs dalykai. Iš čia kartais grįžti pasikrovus ir negeros energijos. Tai turbūt bandau visa tai išpiešt per tapybą ir kažkaip išsivalyti tą sielą ir prisipildyti šviesos. Nes vieni gal sportuoja, kiti vartoja, kiti dar kažką daro. O aš per meną, per kūrybą, tyloje ar su muzika, prisipildai ir vėl gali nešti tą šviesą.
Kai nuteistieji gauna tos šviesos, tai ir jie keičiasi, ir pasaulis keičiasi. Tai čia net abejonių nėra. Per daugelį metų aš čia įvairiausių žmonių sutikau. Bendrauju ir su į laisvę išėjusiais žmonėmis, žinau kaip jie gyvena. Taip pat žinau, kad tik šviesa gali išsklaidyti tą tamsą.
– Yra konkrečių istorijų, kad Jūsų veikla padarė poveikį žmonėms?
– Tikrai yra ir ne viena. Reabilitacijos centre buvo 24 metų vaikinukas, buvęs narkomanas. Aš jį apsiėmiau globoti. Jis buvo labai gabus vaikis, bet aš to iš pradžių nežinojau. Kai per užsiėmimus mes spalvodavome tokias mandalas, jis sakydavo, kad jam neįdomu, viskas matyta. Tada aš jam pasiūliau naują dalyką – išpjaustyti tas mandalas su peiliuku. Jis sėdėdavo mano kabinete ir pjaustydavo. Ir paskui atėjęs man sakydavo – „man dabar čia narkotikas yra“.
Dar viena istorija – Pravieniškėse bausmę atlieka žinomas keramikas. Kai jis atėjo į Reabilitacijos centrą, tai žmogus buvo tokiame dugne, beprasmybės jausme, kad aš rasdavau jį sėdintį liūdną už šiltnamio ir žiūrintį į vieną tašką.
Vieną kartą prisėdau pakalbėti su juo. Pradėjo pasakoti, kad yra keramikas. Paprašiau parodyti darbus, jis atnešė – nuostabūs darbai. Paklausiau, gal čia kažką panašaus galėtų daryti. Žmogus neturėjo jokių vilčių, nors prisipažino, kad tai jo būtų svajonė, bet nežinojo, kada tą molį bepaims į rankas.
Pasakiau, kad galimybių visada yra. Suderinau, kad artimieji atvežtų molio. Kai mes nuėjome abu to molio paimti ir parsinešėm, jis apkabino mane ir pradėjo taip verkti – kaip vaikas, kūkčiodamas. Sako, žinai, ką man tai reiškia.
Aš suprantu, ką reiškia iš menininko atimti visas priemones, tai išprotėti gali. Mes jam davėme kabinetą, sąlygas. Jis čia tikrai daug darbų sukūrė, vežėme, kad juos išdegtų ir išglazūruotų. Dabar jis yra kitame būryje, kuria iš kitokių medžiagų.
Matau, kaip žmonėms tokie dalykai svarbūs ir aš suprantu, kad mano misija ir tikslas padėti kūrybingoms sieloms. Aš ieškau tokių žmonių tarp nuteistųjų. Ir kam reikia parūpinam molbertą, ar drobes ar kitų priemonių, kad jie galėtų kurti.
– Kaip Jūsų tokią misiją vertino kolegos, kiti pareigūnai?
– Apmaudu sakyti, bet jaučiausi kaip balta varna, nes šitame darbe turėjau visiškai kitokį požiūrį ir matymą. Sistemoje mačiau ir dabar matau dalykų, kuriuos reikia keisti ir daryti tokią sistemą, kad mums nebūtų gėda prieš visuomenę, kad mes tokie esame.
Dėl mano tokio darbo daug kam buvo labai keista, nes buvo tokia nuostata, kad pataisos įstaigoje yra nusikaltėliai, nurašyti žmonės. Ir man sakydavo, ką čia pieši tas sienas, jas reikia juodai nudažyti. Aš ir nesitikėjau kitokio požiūrio, nes žmonės sistemoje daug metų dirbę, nėra matę, kad būtų kitaip.
– O kaip tapyboje klostėsi Jūsų kelias? Ar tapote tik dėl savęs ar sulaukiate įvertinimų?
– Į tapybą aš pasinėriau su labai didele jėga. Ir tai nebuvo tokia visai mėgėjiška veikla. Aš siekiau daugiau, pradėjau rengti parodas. Tai tų parodų tikrai vyko ir dabar, spalio 22 dieną, atidaroma mano asmeninė tapybos darbų paroda Kauno Sobore.
Paveikslai yra iškeliavę po visą pasaulį, ir aukcionuose dalyvauja, ir muziejuose atsidūrė. Ir Lietuvoje atsirado žmonių, kuriems patinka mano technika ir stilius, atvažiuoja iš visur, sakydami, kad tai unikalūs vienetiniai darbai, ir įsigyja juos.
Aš suprantu, ką reiškia iš menininko atimti visas priemones, tai išprotėti gali.
– Po visą pasaulį iškeliavę paveikslai – ar jie nupirkti?
– Paveikslus nuperka per aukcionus pirkėjai iš užsienio. Buvo Vokietijos viename muziejuje paroda. Tai ir ten įsigijo. Internete per užsienio puslapius paskelbiu ir perka žmonės. Tai ir iš JAV, Čilės, Peru, Izraelio, Vokietijos, Latvijos. Daug darbų ir į privačias Lietuvos žmonių kolekcijas iškeliavo. Būna, kad atvažiuoja ir perka visam namui patinkančio vieno autoriaus paveikslus.
– Kokių vertinimų susilaukiate iš kolegų menininkų? Gal ir čia esat balta varna?
– Profesionalūs baigę mokslus dailininkai sako, kad esu drąsi. Dauguma menininkų, kurie netgi ir kitus moko, nedrįsta rengti parodų. Galbūt, kai aš nieko nebaigus, tai manęs neveikia įvairūs stereotipai – aš tiesiog esu laisvėje, esu savimi, nesu užspausta į jokius rėmus ir darau, kas man patinka. Ir nei man baisu, nei man gėda savo darbus parodyti žmonėms.
Aš turėjau ne vieną pasiūlymą eiti mokytis pas žinomus dailininkus, bet atsisakiau, nes žinojau, kad kiekvienas primeta ir savo techniką. Aš dar savyje tiek turiu to potencialo tapyt. Gal kai jau man ten liks tuščia, tai tada eisiu ir mokytis.
– Kokią žinią per šią parodą perduodate žmonėms?
– Parodos pavadinimas kaip ir pagrindinio paveikslo – „Pokalbis su savo siela“ – gimė, kai pažiūrėjau tokį draugės atsiųstą filmuką, kur žmonės lieja pyktį ir tas pyktis ant visur nusėda. Tiktai, kai daliniesi šviesa, gera nuotaika – užkreti tuo kitus žmones.
Tai ir žinutė tokia – šviesos nešimas. Kai susiduri su įvairiais žmonėmis, su visokiomis situacijomis, ir dažnai ne tik šviesiomis, kiekvienoje situacijoje yra pasirinkimas, ar pasiduosi neigiamiems dalykams ir toliau neši tą pyktį, kitiems skleisi. Ar atvirkščiai – gali į pyktį atsakyti kitais dalykais. Mes kiekvienas pasirenkame, ką mes norime nešti, ką mes norime duoti kitiems žmonėms, ir kuo mes patys gyvename.
