Avarija retromotociklų varžybose 2010 metų rudenį buvo lemtinga: užsikirtus greičio rankenai motociklas, visu greičiu skriejantis trasa, pasidarė nevaldomas. Specialiai nusukęs į pievą, kur mažiau žmonių, Tomas su priekaboje sėdinčiu draugu nulėkė nuo besivartančio motociklo ir tėškėsi į žemę. Filmuodama varžybas Daiva pati įamžino šį baisų epizodą. Jį Tomas iki šiol saugo mobiliajame telefone. „Norite pažiūrėti?“ – šypsosi, įjungdamas ekraną.
Jis apskritai daug šypsosi ir dažnai juokauja. Iš Daivos veido kuriam laikui irgi dingsta rūpesčiai, nes trumpam atitrūko nuo savo dvejų metų berniukų, kuriuos meiliai vadina plėšikais.
„Ne mano skonio“
Jųdviejų istorija prasidėjo nuo atsitiktinio susitikimo prie prekybos centro. Tada dar baikerių klubui „Vorai MC“ priklausęs Tomas motociklu privažiavo užkalbinti dailios šviesiaplaukės. Kadangi Daivai tokios transporto priemonės patiko, ji neprieštaravo paplepėti. Po šio pokalbio paskambinusi draugei pasakojo susipažinusi su vaikinu, kuris nuostabiai bendrauja, bet labai jau negražus... Gal ne tiek negražus, kiek ne jos skonio. O Tomas, dabar tai girdėdamas, juokiasi: „Bet žavesys savo padarė.“
Iki nelaimės buvo likę vos keli mėnesiai. Daiva su naujuoju pažįstamu susitiko vieną, kitą kartą, kalbėjosi, valgė ledus, gėrė kavą. Ji sako net nežinojusi – pora jie ar ne. Užtat Tomas tikina, kad jam viskas iškart buvo aišku.
Į motociklų lenktynes irgi važiavo abu kartu. Tomas – varžytis, Daiva – filmuoti. Pamena, kaip važiuodama paskui greitosios pagalbos automobilį po to nelemto įvykio giliai širdyje apgailestavo, kiek reikalų Tomui susitrukdys, kol gydysis sulaužytus, kaip ji tada manė, šonkaulius. Tačiau palatos duris užvėręs gydytojas pranešė: Tomas nebevaikščios.
Jis pats šitą faktą suvokė gerokai vėliau, nors kaip buvęs karo paramedikas teoriškai žinojo, kas nutinka stuburo traumą patyrusiems žmonėms. Beje, prieš keletą mėnesių buvo atlikęs praktiką toje pačioje Lazdynų ligoninėje, į kurią jį atvežė po avarijos. Pamena, su pažįstamomis slaugėmis dar juokavo, kad labai įdomu pasižiūrėti, kaip viskas čia atrodo iš kitos pusės.
Pradžioje išgirdau: 80 procentų tikimybė, kad vaikščioti negalėsiu. Vėliau sužinojau, kad tie 20 procentų tebuvo pokštas. Matyt, kad neprarasčiau noro gyventi.“
„Gulėdamas ten galvoje susidėliojau planą, – įvykius atkuria Tomas. – Pirmiausia – kuo greičiau iš reanimacijos grįžti į skyrių, nes į jį paprastai perkeliami sveikstantys pacientai. Tada – atsisėsti į vežimėlį, paskui – atsistoti su ramentais, o dar vėliau – pradėti vaikščioti. Laukiau iš gydytojų visokių ženklų. Pradžioje išgirdau, jog duoda 80 procentų, kad vaikščioti negalėsiu. Visiškai nusiraminau, nes likę 20 procentų man atrodė labai daug! Turiu kelis gerus draugus, kuriems medikai nieko neprognozavo, o jie atsistojo. Tik vėliau sužinojau, kad tie 20 procentų tebuvo pokštas. Matyt, kad neprarasčiau noro gyventi.“
Procedūros vietoj romantikos
Ar galėtumėte įsivaizduoti save merginos, net nežinančios, ar draugą, kuris niekada nebevaikščios, gali vadinti savo vaikinu, vietoje? Ir kaip ją turėtų protinti artimieji, kad nemėgintų susieti gyvenimo su neįgaliuoju? Juk netgi Tomas, galiausiai suvokęs tikrąją padėtį, su Daiva ėmė bendrauti itin santūriai: „Jauna, graži pana – kam jai gadintis gyvenimą? Tada atrodė, kad su manimi ji tik kankinsis. Maniau: pažaidėme porą ir užteks, eik savo keliais. Ir leidau suprasti: ačiū už viską, bet kuo toliau, tuo bus tik blogiau. Buitis, ligoninės, procedūros – jokios romantikos. Mes turėtume eiti ledų valgyti, o ji man kojas mankština.“
Daiva mąstė kitaip. Prisipažįsta apie savo situaciją pernelyg net nesvarsčiusi – tiesiog dariusi tai, kas jai atrodė esant reikalinga. Kiekvieną dieną važiuodavo į ligoninę, tvarkydavo Tomo pavestus reikalus, masažuodavo. Po truputį susipažino su jo seserimi, draugais. „Man reikėdavo jį vėl pamatyti, – dabar šypsosi Daiva. – Tačiau, nors stengdavausi, kiek galėdavau, iš jo nesulaukdavau jokio meilaus žodžio. Iki – iki, ir viskas. Prarydavau tarsi piliulę, suprasdama, kad jam skauda, jam daug blogiau. Bet sykį atėjo laikas pirmam pokalbiui apie mudu. Prisipažinau, kad esu moteris ir man reikia šio to daugiau. Nes į jį tuomet jau ėmiau žiūrėti ne tik kaip į draugą.“
Supratęs, kad Daivos ryžtas įveikė jo užsisklendimą, Tomas pamažu atlyžo. Be to, pats suprato, kad be jos nebegali – pasiilgsta. O pasibaigus ligoninės etapui paėmė Daivą už rankos ir pasakė: „Važiuojam.“ Tada prasidėjo jų bendras gyvenimas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Daiva Urbonavičiūtė: „Man dabar labai gera“
Gyventi su neįgaliu žmogumi beprotiškai sunku. Dauguma jų daro vieną klaidą: susikoncentravę į savo nelaimę, pamiršta aplinkinius.
„Žinokite, gyventi su neįgaliu žmogumi beprotiškai sunku, – pripažįsta Tomas. – Dauguma jų daro vieną klaidą: susikoncentravę į savo nelaimę, pamiršta aplinkinius. Jei kas nors pasako apie galimybę padaryti operaciją, kuri neaišku, ar padės, jiems akys sublizga: noriu! O giminaičiai iš paskutiniųjų ima paskolas, siunčia gydytis, dirba, kad galėtų grąžinti skolas. Esu matęs papilkėjusių artimųjų, kurie taškosi pinigais vien tam, kad nuramintų į sunkią padėtį patekusį savą žmogų. Žinau, kaip sudėtinga gali būti šeimai su tavimi ir finansiškai, ir psichologiškai, nes ji automatiškai dėl tavęs aukoja dalį savo gyvenimo.
Aš irgi vienu metu buvau užsidegęs vykti į Kiniją darytis kamieninių ląstelių operacijos, bet mūsų daktarai pasakė, kad rezultatas būtų šakėm ant vandens rašytas. Ir gerai, kad neišvažiavau, nes visus mus būčiau įtraukęs į finansinę duobę. Įsivaizduoju, kaip būna pikta, jei pasinaudojus panašiu gydymu nepagerėja. Tada atsitinka visko: kažkas kažkuo nusivilia, degtinė mūsų šalyje pigi, o žmonės pradeda ieškoti atsakymų ten, kur jų nėra.“
Išgyvenimo „kursai“
Neįgaliuku save ir likimo draugus vadinantis Tomas (nes taip gražiau) nesėdi užsidaręs namuose. Kaip specialistas dirba karių rengimo centre, laisvalaikiu žaidžia krepšinį, vairuoja automobilį ir slapta planuoja kada nors vėl atsisėsti ant motociklo. Jis tikina, kad po avarijos pakilti iš lovos ir pradėti naują gyvenimą jam padėjo ne tik Daiva, bet ir draugai: pagelbėjo prie jo poreikių pritaikyti namus, kiekvieną dieną lankė ir neleido nugrimzti į slogias mintis. O šių tikrai buvo.
