Į keliones leidžiasi kartu su vaiku
Vartotojo patirties dizainere dirbanti Evelina laisvalaikiu labiausiai mėgsta skaityti knygas ir keliauti. Nors keliones į užsienį ji atrado gana vėlai, dabar kartu su vyru aktyviai leidžia laiką išvykose, o savo įspūdžiais bei patarimais dalijasi instagramo paskyroje „Traveling family notes“.
„Pirmą rimtesnę išvyką už Lietuvos ribų turėjau tik studijuodama universitete. Prisimenu, vakare sugalvojau, kad noriu kur nors išvykti, o jau kitą rytą stovėjau prie autobuso, važiuojančio į Latviją. Iškeliavau nežinodama, nei kur apsistosiu, nei ką veiksiu. Tačiau ši kelionė buvo būtent ta, kurios metu supratau, kaip labai man tai patinka“, – prisimena E.Simanavičiūtė.
Vis dėlto mokyklos laikais Evelina spėjo pažinti nemažai Lietuvos, kadangi daug joje keliavo.
„Už tai reikėtų padėkoti auklėtojoms ir mokytojoms, kurios gan dažnai organizuodavo išvykas“, – sako E.Simanavičiūtė.
Tačiau prieš trejus metus Evelinai ir Modestui iš dalies teko pakeisti keliavimo įpročius, kadangi pora susilaukė sūnaus. Šeima kurį laiką stengėsi apsiprasti su pasikeitusiu savo statusu bei atsiradusia didele atsakomybe, o galiausiai pamažu sugrįžo prie pomėgio keliauti.
„Iš anksto nekūrėme jokių idealistinių planų ir nieko nesprendėme – viską palikome savai eigai, – tikina E.Simanavičiūtė. – Keliauti su mažamečiu tikrai galima, tačiau yra nemažai niuansų. Be to, daug dalykų, tarp jų ir kelionės, priklauso nuo tėvų požiūrio. Visgi kiekvienas augame skirtingose aplinkose, išgyvename įvairias patirtis, kurios formuoja mūsų pasirinkimus, norus ir galimybes.“
Kaip svarbų aspektą, norint keliauti su atžalomis, Evelina išskiria ir vaikų charakterį. Anot jos, jeigu mažametis pradeda verkti, zirzti ar pykti, o tėvai tam yra nepasiruošę, keliones galima pamiršti.
„Aš laikausi nuomonės, kad kūdikis yra tarsi baltas popieriaus lapas, į kurį jūs, tėvai, pradėsite rašyti jo istoriją, formuosite pasaulėvaizdį, padėsite pamatus pirmoms patirtims, – mano E.Simanavičiūtė. – Vis dėlto čia atsiremiame į savo patirtis, kurios stabdo mus, suaugusiuosius, nuo vienokių ar kitokių sprendimų, šiuo atveju, kelionių. Jei mes bijome ar nerimaujame, vaikas tai jaučia.“
Evelina pripažįsta, kad, gimus sūnui, kai kurios kelionės tapo savotiškai sudėtingesnės, nei buvo iki tol. Tačiau kaip didžiausią pokytį mama išskiria saugumo įvertinimą, kadangi anksčiau kartais į tai numodavo ranka.
„Kaip lipome į kalnus, taip ir lipame, kaip eidavome ilgas distancijas, taip ir einame toliau. Tačiau ten, kur eidami dviese su vyru net nesuktume galvos dėl galimos rizikos, žygiuojant su sūnumi, gerai pasveriame savo galimybes ir, jei reikia, apsisukę traukiame atgal“, – pasakoja E.Simanavičiūtė.
Daugiausia keliauja automobiliu
Evelinos ir Modesto sūnus, mamos žodžiais tariant, kelionėmis kol kas tikrai nesiskundžia. Tad šeima gali sau leisti dažnai išvykti, o kartą jie leidosi net į mėnesio trukmės kelionę.
„Pirmą kelionę po Europą turėjome, kai sūnui buvo keturi mėnesiai, tačiau tada keliavome dvi savaites. O šį kartą į kelią leidomės, kai vaikui buvo pusantrų metų, – teigia E.Simanavičiūtė. – Esu tikra, kad neilgai trukus, iš sūnaus pradėsime sulaukti specifinių reikalavimų, kur jis norėtų nuvykti, ką pamatyti ar išbandyti. Tiesą sakant, net laukiu šio etapo, nes bus proga aplankyti tokias vietas, kur iki šiol nebuvome.“
Kol pasaulio nebuvo sustabdžiusi pandemija, Evelina su šeima po Lietuvą keliaudavo kone kiekvieną laisvadienį, o į užsienį ištrūkti stengdavosi bent kelis kartus per metus. Vis dėlto per karantinus kelionių gerokai sumažėjo ir daugiausia išvykų būta tėvynėje.
„Anksčiau po Lietuvą keliaudavome 1–2 kartus per savaitę, į užsienį ilgesniam laikui išvykdavome kartą metuose, o trumpesnių atostogų – keliskart, – pasakoja E.Simanavičiūtė. – Tačiau yra ir geroji pusė – jei ne pandemija, vargu ar būtume tiek daug laiko bei dėmesio skyrę Lietuvai.“
Jei ne pandemija, vargu ar būtume tiek daug laiko bei dėmesio skyrę Lietuvai
Daugiausia su šeima keliavusi automobiliu, o kartais ir su nameliu ant ratų, Evelina tikina, kad kiekviena aplankyta vieta savaip išlikusi atmintyje. Vis dėlto užsienyje jai didžiausią įspūdį paliko Adršpadai, Lichtenšteino pilis, Grindelvaldas, pasivaikščiojimo takas link Liunerzės ežero ir Ronos ledynas.
„Lietuvoje labiausiai patiko Kačėniškės piliakalnio pažintinis takas, Mikierių atodanga, Mažųjų Žinėnų piliakalnis ir atodanga, Šeimyniškių atodanga su konglomeratu bei Čiobiškio urvas“, – vardina E.Simanavičiūtė.
Nors didžioji dalis kelionių Evelinai paliko teigiamus prisiminimus ir nusivylimų pasitaikė nedaug, ji išskiria vieną ne itin patikusią vietą – Varšuvą.
„Nežinau, ar dėl to, kad buvome girdėję labai daug liaupsinančių atsiliepimų, ar buvome per daug prikaupę įspūdžių visos kelionės metu, tačiau apsilankę šiame mieste, tikrai nelikome labai sužavėti. Manau, ateityje reikės suteikti Varšuvai antrą šansą ir pažvelgti į ją kitomis akimis“, – šypsosi E.Simanavičiūtė.
Nemažai kelionių patirties sukaupusi Evelina atskleidžia, kad į savo maršrutus dažnai stengiasi įtraukti mažiau turistines vietas. Anot jos, dažniausiai tai būna apleistos pilys, urvai ar netikėtai atrasti takai.
„Viena iš tokių vietų – Lichtenbergo pilis Vokietijoje, kuri paliko nepamirštamą įspūdį. Kitas nuostabus objektas buvo kabantis tiltas Šveicarijoje, kurio net pavadinimo neįsidėmėjome, bet iki šiol prisimename, kaip buvo smagu ant jo pasisupti“, – pasakoja E.Simanavičiūtė.
Daug laiko skiriant kelionėms, natūralu, kad pasitaiko ir nuotykių. Kaip vieną įsimintiniausių Evelina išskiria žygį po Alpes Šveicarijoje, kai šeima neįvertino kelionės trukmės, todėl į nakvynės vietą bėgte sugrįžo jau sutemus.
„Pradėję žygiuoti, buvome įsitikinę, kad pasirinkome ne itin sudėtingą ir neilgą maršrutą, todėl visiškai neskubėjome. Pamažu užkopėme į suplanuotą aplankyti viršūnę, tada perėjome į kitą kalno pusę ir žygiavome toliau. Pailsėję kalnų namelyje, išsiruošėme keliauti toliau – būtent tada prasidėjo didysis mūsų nuotykis. Sukdami už vieno, antro, trečio posūkio, vis įlipdami į kalnelius, tikėjomės pamatyti savo namelį ant ratų, tačiau jo vis nematydavome.
Pamažu ėmė temti. Žinojome, kad einame teisinga linkme, tačiau neįsivaizdavome, koks ilgas yra šis kelias ir kiek dar teks juo pėdinti. Galiausiai visai sutemo, pasidarė nesmagu, nes keliavome ne vieni, o su vaiku ant pečių. Kai jau buvome beprarandantys viltį artimiausiu metu sugrįžti į laikinus namus, perlipę per kalvą, atpažinome taką, kuriuo ėjome į priekį. Net neįsivaizduojate, koks džiaugsmas mus užliejo“, – šypsosi E.Simanavičiūtė.
Prie kelionių vaiką reikia pratinti nuo mažens
Kelionių su vaikais nesibaiminanti Evelina sako, kad pirmiausia kiekvieni tėvai turėtų atsakyti į klausimą, ar jie iš tiesų nori keliauti, ir ar būtent jų atžalos yra vadinamieji išvykų stabdžiai.
„Dažnu atveju tai yra tik mūsų pačių išankstiniai nusistatymai. Kelionių patirtis rodo, kad būtent mes, tėvai, jaudinamės ir nerimaujame labiau nei vaikai. Iš tiesų mažamečiai kur kas greičiau adaptuojasi prie kintančios aplinkos. Reikia tik pasitikėjimo, palaikymo bei buvimo drauge.
Be to, patarčiau nesusikurti idealistinių kelionės planų. Nebus taip, kad vaikai visada bus ramūs, klusnūs ir niekada nezirs. Bus visko, bet jei iš anksto tam nusiteiksite, nepatirsite tiek streso, o ir kelionė neatrodys tokia neįmanoma“, – tikina E.Simanavičiūtė.
Anot Evelinos, leidžiantis į kelionę su vaikais, būtina turėti tai, kas reikalinga ir namie.
„Jeigu tai yra kūdikis, reikia sauskelnių, higienos priemonių, įvairių drabužėlių, mėgstamų žaislų. Jei vaikas vyresnis, imkite tai, ko reikia jums patiems, o kartu pagalvokite apie užsiėmimus pačios kelionės metu“, – rekomenduoja E.Simanavičiūtė.
Kaip aiškina Evelina, vaiko pratinimas prie aplinkos keitimo ir kitų žmonių vyksta savaime. Jos teigimu, viskas prasideda nuo elementaraus kasdienio išėjimo pasivaikščioti su mažyliu vežimėlyje.
„Dabar labai populiaru vos sutvirtėjusį vaiką dėti į nešyklę. Kiek didesnius vaikus galima sodinti į kuprines-nešykles. Tai yra specialiai kelionėms pritaikytas daiktas, labai patogus, praktiškas ir ypač tinkantis aktyviai laiką leisti mėgstančioms šeimoms.
Prie važiavimo automobiliu pratinome labai iš lėto. Pirmiausia keliavome nedidelius atstumus mieste, tuomet nuo Vilniaus iki artimesnių vietų, o galiausiai po poros mėnesių patraukėme į Klaipėdą. Darėme nemažai sustojimų, stebėjome, kaip jaučiasi sūnus. Nebuvo itin lengva, bet ir ne taip sunku, kaip tikėjomės“, – sako E.Simanavičiūtė.
Prie važiavimo automobiliu pratinome labai iš lėto
Evelinos nuomone, kol vaikas mažas, automobilyje su juo galima paprasčiausiai žaisti pirštukais, dainuoti daineles ar duoti mėgstamus žaislus.
„Dabar net šiek tiek lengviau, nes galima sugalvoti daugiau veiklų. Yra įvairios knygutės, spalvinimo ir lavinimo užduotys, lipdukai, dainelės, audiopasakos“, – pasakoja E.Simanavičiūtė.
Nors keliavimas su vaiku Eveliną džiugina, ji neslepia, kad pasitaiko sunkių akimirkų, kai tenka nubraukti ašarą, pasipykti ar į kai kuriuos planus numoti ranka. Tačiau tyrinėdama apylinkes su sūnumi, mama suprato, jog kelionės nėra tai, kiek daug nukeliavai ar pamatei.
„Lėtumas atneša kur kas daugiau džiaugsmo nei nuovargio. Tik sulėtinęs žingsnį pamatai tai, ko lėkdamas pro šalį net nepastebėtum, – tikina E.Simanavičiūtė. – Kelionės - tai buvimas konkrečioje vietoje tam tikru laiku, patirtis, patyrimas, atradimas bei pažinimas.“
Kelionės Evelinos šeimos galvose sukasi nuolat, tad ir planų ateičiai jiems nestinga.
„Tikriausiai visam 10-mečiui ar net 50-mečiui turime planų. Tik jie dažnai koreguojami atsižvelgiant į esamą situaciją“, – šypsosi E.Simanavičiūtė.
