Šiandien po įprastos darbo dienos, merginos laukia malonus ir džiuginantis laisvalaikis su Pipete, prieš pusmetį priglausta kalyte. „Tėvai visada palaikė mano norą turėti gyvūnų, kadangi ir patys juos myli. Visada buvau apsupta augintinių, todėl jaučiausi keistai, kai jų negalėjau turėti. Neseniai grįžau iš Londono, kuriame trumpai gyvenau. Nemoku apsakyti, kaip man trūko augintinio – sau nuolatos kartojau, kad kai tik grįšiu, mano gyvenime ir namuose iškart atsiras šuo. Pasiėmiau jį iš gyvūnų globos namų „Lesė“. Šiandien mano laisvalaikis yra skirtas jai – Pipetė yra labai baikšti, jai reikia daug dėmesio, todėl stengiuosi jai suteikti visa, kas yra reikalinga. Pavyzdžiui, lankome dresūros pamokas“, – pasakoja Gabija.
– Kuo jūsų dėmesį patraukė Pipetė?
– Man visada buvo įdomu, kuo gyvūnėlis krenta į akis, kaip atpažįstamas „savas“. Net ir kitų klausinėjau – kaip galima nueiti ir išsirinkti, kai į tave žiūri tiek akių ir visi gyvūnėliai mieli. Tačiau turintys patirties, man sakė – tu suprasi, kad jis tavo, pajausi ryšį. Kai pamačiau Pipetę, iškart žinojau, kad ji turėtų būti mano šuo. Iš tikrųjų sunku tuos jausmus paaiškinti racionaliai, kadangi kai pamatai „savo“ šunį, pasidaro nesvarbu, gyvūnėlio problemos ar sunkumai.
Nors šunų kalendoriaus projektą pradėjau dar tada, kai neturėjau šuns, o tiesiog apie jį svajojau, vėliau Pipetė man tapo įkvėpimu organizuojant šį kalendorių.
– Šunų kalendorius – žavinga idėja. Kuo šis projektas išskirtinis?
– Jau anksčiau esu kūrusi kalendorius, man patinka šis vizualus formatas, namus puošiantis visus metus. Praėjusių metų pradžioje ieškojau kalendoriaus, tačiau neradau tokio, kuris man patiktų ir pamąsčiau, kad atėjo laikas vėl kurti kalendorių. Sukosi mintis – kaip padėti šunų prieglaudai, kaip galėčiau savanoriauti per atstumą, prisidėti savo įgūdžiais ir žiniomis? Juk atrodo, kad pagelbėti galime tik fiziškai arba pinigais. Taigi, kai visos mintys susiliejo – gimė šunų kalendoriaus projektas, kurį pardavus visos lėšos yra skirtos gyvūnams.
– Išskirtinis jūsų kurto kalendoriaus akcentas – iliustracijos.
– „Instagram“ sekiau ne vieną iliustratorę, kai kurių darbai išties sudomino, taip ir gimė kalendoriaus vizija. Pamaniau: gal man pavyktų sukviesti 12 iliustratorių, kurios nupieštų po šunį vienam mėnesiui? Pati nepiešiau – manau, man būtų sunku grožėtis savo iliustracijomis (juokiasi). 12 mėnesių – 12 merginų iliustratorių iš viso pasaulio – Didžiosios Britanijos, Kanados, Izraelio, Lietuvos, Amerikos, Japonijos. Labai džiaugiuosi, kad mano idėją palaikė ir į ją taip dėmesingai atsiliepė visos iliustratorės, kurioms parašiau ir nupasakojau, ką noriu sukurti.
Prieš kviesdama aš domėjausi, ar jos turi kokį nors ryšį su gyvūnais, ar myli šunis, nes tik tokiu atveju galės nuoširdžiai dalyvauti projekte. Visos merginos, kurioms parašiau, be jokių klausimų iškart sutiko ir klausė tik vieno – kada reikia iliustracijos?
Tai mane labai pradžiugino, suteikė įkvėpimo, energijos. Su visomis bendravau internetu, sutarėme, kad jos savose iliustracijose išreikš asmeninę patirtį. Iš pradžių svarsčiau: gal iliustratorėms pasiūlyti bendrą koncepciją, tačiau galiausiai nusprendžiau pirmame labdaros projekte suteikti iliustratorėms visišką laisvę, kad jos galėtų rinktis bet kokią stilistiką, techniką, šunį – realų ar įsivaizduojamą...
Išties buvau labai patenkinta rezultatu, o atsiliepimai buvo palankūs ir entuziastingi. Specialiai kūriau dvikalbį kalendorių dėl to, kad dauguma iliustratorių – užsienietės. Visos iliustracijos man labai patiko, o ir iliustratorės trumpai papasakojo piešinio gimimo istoriją, kaip jautėsi, ar kaip sugalvojo paišyti, ką patyrė. Ir tos patirtys kalendorių padarė ypatingesnį.
Paklausta apie šunų situaciją Lietuvoje Gabija sako pastebinti pokyčius: „Aš matau, kad žmonės darosi sąmoningesni. Nors situacija Lietuvoje dar sudėtinga, tačiau ji pamažu keičiasi į gerąją pusę. Žmonės nebelaiko gyvūnų „nieko nesuprantančiais“, vis labiau rūpinasi. Vis daugiau žmonių stengiasi būti atsakingais šeimininkais, renkasi ne veislinį šunį ar katę, kuriais galėtų puikuotis, o į šeimą priima gyvūnus po sudėtingų patirčių, traumuotus; šeimininkai pradeda suprasti, kad šuo – sudėtingesnis gyvūnas, patiriantis visas emocijas“, – sako Gabija ir toliau besiruošianti bendradarbiauti su gyvūnų prieglaudomis bei svajojanti įgyvendinti didesnį projektą, padėsiantį augintiniams.
