Ne dresavimas
– Tad – kuo vedlys skiriasi nuo šunų dresuotojo?
– Dresuotojas yra labiau laisvalaikiui. Jis moko šunį pagrindinių komandų tam, kad šeimininkui kasdienybėje būtų lengviau. Jeigu žmogus nori, kad šuo dalyvautų parodose, rinktų titulus, tuomet eina pas vedlį, kuris šunį pratina prie kitų dalykų.
– Kokie tai dalykai?
– Parodos vyksta labai chaotiškoje aplinkoje. Pavyzdžiui, „Litexpo“ parodose, vienoje erdvėje ir vienu metu, vyksta 8 pasirodymai. Dalyviai ruošiasi, šukuoja šunis, vaikšto teisėjai, aplinka būna labai garsi. Vedlys išmoko, kad šuo tokioje aplinkoje koncentruotųsi į jį, galėtų kuo geriau pasirodyti, neįkąstų teisėjui.
– Ką vertina teisėjai?
– Parodose teisėjas apžiūri stovėseną, ar šuo gerai anatomiškai sudėtas. Dar prašo, kad pademonstruotų judesį. Teisėjas žiūri, ar gerai yra sudėti kampai šuniui bėgant, ar šuo nereaguoja į aplinką, ar jo psichika stabili. Taip jis išrenka, kas, jo nuomone, yra geriausias tos veislės atstovas.
Vedlys išmoko, kad šuo tokioje aplinkoje koncentruotųsi į jį, galėtų kuo geriau pasirodyti, neįkąstų teisėjui.
Taip renki tam tikrus titulus. Rinkdamas juos, garsėji pasaulyje, kaip veisėjas, vėliau gali brangiau parduoti savo šuniukus arba tiesiog išgarsėti. Tai yra kaip hobis.
– Pati esi tik vedlė, ar dresuoji ir ne parodoms?
– Aš esu tik vedlė. Tai yra labai ilgas procesas. Išmokti, kaip kiekvieną veislę, kurių yra apie 400, skirtingai parodyti, priprasti prie jų charakterio – reikalauja labai daug laiko. Tiesiog fiziškai nespėčiau, jeigu ir norėčiau, dar mokyti šunis buitinių komandų.
– Kuo jaunieji vedliai skiriasi nuo paprastų vedlių?
– Kai esi jaunasis vedlys (iki 18 metų), tu dalyvauji dar atskiruose konkursuose. Tai yra, konkursuose, kuriuose vertina patį vedlį (ar vedlys moka tempą pritaikyti tai veislei, ar turi teorinių žinių). Kol buvau jaunoji vedlė, tol kiekvienoje parodoje dalyvavau tuose vedlių konkursuose, be to, kad dar išstatinėdavau šunis.
– Dėl kokių priežasčių dar vyksta ir tokio tipo konkursai?
– Kai esi jaunasis vedlys, tu eini į tokius konkursus norėdamas reklamuotis, savo titulus kelti į internetą ir tada iš to gauti klientų. Klientai mato, kaip įvertina mano darbą, todėl jie nori, kad aš vėliau dirbčiau su jų šunimis ir jiems padėčiau laimėti titulus.
Prasidėjo nuo savo šuns
– O kaip hendlingas atsirado tavo gyvenime?
– Įsigijau savo pirmąjį šunį – zenenhundą. Kartais vykdavo tokie zenenhundų pasivaikščiojimai. Susirašydavome per feisbuko grupę ir 40 tokių šunų, didžiulių meškinų, eidavo pasivaikščioti po Gedimino prospektą. Vėliau į Kernavę važiuodavome.
Taip susipažinau su daug žmonių, kurie dalyvauja parodose. Vienas iš jų pasiūlė pasibandyti pas jo trenerę ir pradėti eiti į vedlių konkursus. Tai taip ir užsirašiau, o po pusės metų perėjau pas kitą, su kuria ir baigiau savo jaunosios vedlės karjerą.
Įsigijau savo pirmąjį šunį – zenenhundą. Kartais susirašydavome per feisbuką ir 40 tokių šunų, didžiulių meškinų, eidavo pasivaikščioti po Gedimino prospektą.
– Papasakok apie patirtį pirmojoje parodoje.
– Pirmąją savo parodą atsimenu labai miglotai. Buvo dar toks jaudulys, su kuriuo aš nemokėdavau susitvarkyti. Man tai būdavo kaip pasaulinio lygio pasirodymas. Kadangi šuo yra toks gyvūnas, kuris labai jaučia žmogų, su kuriuo dirba, man tuomet ir nesisekdavo parodos.
Neseniai pastebėjau, kad pasirodymų didžiausiose parodose metu, išėjusi iš ringo neatsimenu nieko, ko manęs teisėjas prašė. Tai jeigu nebūtų video kokiame „YouTube“ įkelto – tikrai neatsiminčiau, kaip pasirodžiau.
– Bet išmokai su tuo susitvarkyti?
– Manau, kad per laiką, kadangi aš nuo 13 metų dalyvavau šitų vedlių konkursuose, išmokau su savimi susitvarkyti. Išmokau tokiu būdu, kad tuo momentu atsijungdavau emociškai ir tuomet galėdavau daryti tai, kas man geriausia.
Skirtumai parodose – didžiuliai
– Dalyvauji ne tik Lietuvos, bet ir užsienio parodose. Kokius skirtumus tarp jų įžvelgi?
– Parodos artimosiose šalyse nelabai skiriasi. Jeigu Lietuvoje tu gali pamatyti žmogų, kuris yra šuns šeimininkas ir nori dėl kažkokio smagumo nueiti į parodą – Amerikoje to nepamatysi. Ten eina tik vedliai.
Amerikoje viską turi padaryti vedlys, o ne pats savininkas, veisėjas. Atsimenu, trise vežėmės 22 šunis. Keldavomės 05:30 ryte ir nuo to laiko juos ruošdavome. Turėjome kiekvieną išmaudyti, išdžiovinti, nudažyti kailį.
Jeigu Lietuvoje tu gali pamatyti žmogų, kuris yra šuns šeimininkas ir nori dėl kažkokio smagumo nueiti į parodą – Amerikoje to nepamatysi. Ten eina tik vedliai.
Europoje dar visi mėgsta labiau natūralaus šuns tipą, kai kurių veislių net kirpti negalima, o Amerikoje kiekvieną plaukelį tu turi nudažyti, nukirpti, išpešti.
– O dalyvių skaičius?
– Dalyvių skaičius taip pat labai skiriasi. Labai priklauso nuo parodos. Pavyzdžiui, europinėje parodoje, tarkim, Leipcige, Vokietijoje prieš porą metų buvo 33 tūkst. dalyvių. Tuo tarpu Lietuvoje tarptautinėse, didžiausiose parodose, būna apie 2000 šunų.
– Kur, tavo nuomone, Lietuvos parodos galėtų patobulėti, kokie didžiausi jų trūkumai?
– Karantino laikotarpiu, o ypač 2020 m. vasarą, pastebėjome, kad Lietuvoje nėra tiek daug teisėjų, o prisišaukti iš kitų šalių negalėjome. Per kiekvieną parodą būdavo vos ne vien tie patys teisėjai. Tai daro neigiamą poveikį ir šeimininkams, ir titulams, nes tas pats teisėjas – ta pati nuomonė apie šunį.
Dabar situacija nedaug pakitusi, nes dėl nuolat besikeičiančių pandemijos reikalavimų kai kurie užsieniečiai teisėjai nebegali dalyvauti. Organizatoriams tenka ieškoti, kuo juos pakeisti.
Kas, mano nuomone, turėtų būti padaryta – naktinės parodos, kadangi vasarą būna tikrai labai karštos dienos. Viena didžiausių parodų per visus metus Lietuvoje būna Druskininkų aerodrome. Ji vyksta ant plyno lauko, kur vien žolė, absoliučiai jokio pavėsio. Toje parodoje šuniui ir žmogui išbūti visą dieną yra didelis iššūkis.
Dar tai galėtų būti labai smagu, kadangi Splito paroda yra visame pasaulį žinoma, vien todėl, nes ji yra naktinė, o atidarymo metu vyksta mini festivalis. Tai tikrai garsintų Lietuvos vardą ir pritrauktų daugiau žmonių.
O pagrindinis dalykas yra tai, kad parodos dabar yra daromos tiktai dėl veisėjų. Jas būtų galima padaryti kaip pramogą šeimai. Jeigu būtų organizuota taip, kad liktų atskiros erdvės žiūrovams, būtų šeimos bilietai pritaikyti ar kokie mini renginiai, tai parodos susilauktų daugiau finansinės paramos iš žiūrovų ir galėtų tobulėti.
O pagrindinis dalykas yra tai, kad parodos dabar yra daromos tiktai dėl veisėjų. Jas būtų galima padaryti kaip pramogą šeimai.
– Kokie tavo didžiausi pasiekimai?
– 2018 metais buvau išrinkta geriausia Lietuvos jaunąją vedle ir vykau atstovauti Lietuvai į prestižinę „Crufts“ parodą Anglijoje. Kai aš dalyvavau, buvo apie 40 dalyvių, iš kurių kiekvienas – geriausias savo šalyje. Ten vakare vyksta iškilminga vakarienė, kur susirenka visi atstovai, kiekvienas sako kalbą, vakarieniauja, bendrauja tarpusavyje.
Šis renginys buvo toks savivertės pasikėlimas, nes jauti, kad esi vienas iš tų geriausiųjų, kurie sėdi šalia. Tai buvo nepakartojama.
Bet didžiausias pasiekimas yra tai, kad tos parodos man atvėrė kelius į kitas šalis. Aš keliavau, susiradau klientų, kurie į mane investavo ir vežėsi kartu į kitas, pakankamai tolimas, užsienio parodas. Tos kelionės, pažintys man yra didžiausias laimėjimas.
– Kaip viską spėji?
– Man patinka pasakymas, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau visko ir spėji. Nors ir supratau, kad mano mokslams parodos gali kišti pagalius į ratus, aš mačiau platesnę galimybę – ne tik tobulėti su šunimis, bet ir susirasti ryšių.
Parodos niekada nebuvo tik pasiekimai pačiose parodose, bet ir savęs tobulėjimas, mokėjimas prisitaikyti prie žmonių. Tikrai taip nemokėčiau su žmonėmis komunikuoti, ypač vyresniais, kaip sugebu dabar.
– Ar parodos vyko karantino metu?
– Pernai metais parodos vyko iki maždaug rugsėjo, šiemet pirmosios įvyko balandžio mėnesį. Kol tų parodų nebuvo, tai susiradau veiklos – atsitiktinai atsidūriau Amerikoje. Europoje niekas nevyko, mano mokslai buvo nuotoliu. O JAV, kadangi tai yra didesnė šalis, vis tiek po vieną parodą savaitgalį gali rasti kažkurioje valstijoje.
Didžiausias smūgis buvo, kad atšaukė didžiausias parodas: atšaukta „Crufts“, pasaulinę ir europines parodas jau 2 metus iš eilės atšaukia. Tai didelis smūgis, nes šuo, būdamas tam tikro amžiaus, būna vienoje klasėje, o kai jis paauga – jau kitoje. Tai šuo praktiškai tuos jauno amžiaus titulus peršoka ir nebegalės gauti, nes nevyksta parodos.
„Jeigu nebūčiau į parodas įsivėlusi“
– Papasakok daugiau apie kelionę JAV.
– Ši kelionė buvo visiškai netikėta. Aš keliavau su draugais iš universiteto į Jamaiką ir išėjo taip, kad atšaukė mano skrydį ir aš ten užstrigau. Teko skristi pas tetą į Ameriką ir praleisti ten Kalėdas. Tuomet susiradau, kas ieškosi pagalbininkų toms parodoms.
Niekada nemaniau, kad dirbsiu pas nepažįstamą žmogų Amerikoje. Nuvykusi supratau, kad labai skiriasi požiūris į parodas. Ten, kur mes gyvenome, mergina turi tokį boarding kennel – tai toks šunų paruošimo parodoms centras, o jos vyras ruošia medžioklinius šunis medžioklei. Europoje tokio dalyko, šunų trenerio medžioklei, praktiškai nėra.
Kiekviena diena buvo beprotiška, nuolat ant kojų. Atsikeli, išleidi šunis, vieną šukuoji, kitą džiovini, kitiems ėsti duodi, paskui ruošiamės važiuoti į parodas.
Niekada gyvenime nebūčiau tokio dalyko patyrusi, jeigu nebūčiau į parodas įsivėlusi.
Mėnesį praleidau kelyje. Kai man pasakė, kad gyvensime namelyje ant ratų, įsivaizdavau tokį skurdoką vaizdą ir nebuvau labai laiminga. Tačiau reikia bandyti – kada, jeigu ne dabar. Nuvykau pas tą merginą, ji man parodė namelį. O jis – kaip 5 žvaigždučių viešbutis, visiškai naujas.
Aišku, vandens ne visada turėdavome, kanalizaciją susijungti kiekvienoje parodoje buvo iššūkis, bet niekada gyvenime nebūčiau tokio dalyko patyrusi, jeigu nebūčiau į parodas įsivėlusi.
– Ar planuoji ateitį sieti su vedliavimu?
– Visada sakydavau, kad ne, tikrai nesiesiu, nes, pavyzdžiui, Amerikoje tokie hendleriai kaip aš iš vieno šuns uždirba 6 kartus daugiau. Finansiškai neįmanoma Europoje iš to išgyventi. Visuomet norėjau tai, kaip fotografiją ar grojimą gitara, pasilikti kaip hobį. Tačiau dabar atradau keletą sričių, kur nebūtinai su parodomis galėčiau sieti.
Dabar bandysiu daryti porą projektų susijusių su savo studijomis (Miglė studijuoja marketingą ir vadybą Karališkajame Holovėjaus universitete Londone – aut. past.), su šunų pasauliu, pritaikant savo žinias, tai galbūt kažkas iš to išaugs.
