Kristianija
Pačioje Danijos sostinės širdyje galite išvysti rajoną, kuris yra tarsi atskira respublika, visiškai nepaklūstanti už jos sienų galiojantiems įstatymams. Dar 1971 metais miesto centre buvusias kareivines užėmė grupelė hipių, norėjusių gyventi laisvai, nepaklusti kitų primestoms taisyklėms. Kai apie tai sužinojo miesto valdžia, rajone jau buvo įsikūrę keli šimtai žmonių, nė neketinančių paklusti nurodymams palikti naujuosius namus.
Žinoma, daugeliui tai nepatiko, tad pareigūnai ne kartą nelegalioje gyvenvietėje rengė kratas ir stengėsi iškeldinti Kristianijos gyventojus. Tačiau tiek naujakuriai, tiek jų šalininkai (tai turistų itin mėgstama vieta, per metus jų apsilanko apie milijoną) nesilaiko Danijos įstatymų ir rajono neatiduoda miesto valdžiai.
Per keletą dešimtmečių Kristianija tapo tikra menininkų meka: čia rengiami koncertai, performansai, kuriami grafičiai ir tiesiog mėgaujamasi nerūpestingu gyvenimu, pokalbiais, lengvaisiais narkotikais.
Nors rajonas yra anarchistinis ir laisvas, kelios taisyklės vis dėlto galioja. Pagal jas, Kristianijoje negalima vartoti ir pardavinėti sunkiųjų narkotikų ir fejerverkų, draudžiama turėti nuosavą automobilį, baikerių atributikos, ginklų, petardų, neperšaunamų liemenių. Rajone netoleruojamas smurtas ir prekyba vogtais daiktais.
Viena labiausiai akcentuojamų taisyklių – draudimas fotografuoti. Kadangi bendruomenėje galima laisvai pardavinėti ir vartoti lengvuosius narkotikus, siekiama, kad neatsirastų vaizdo medžiagos, kurią kaip įrodymą galima būtų panaudoti teisme. Galioja ir keletas juokingų taisyklių. Pavyzdžiui Kristianoje galima eiti į tualetą, susikurti laužą, pamaitinti vėžlį, bučiuotis, susilaukti vaikų, groti, skinti gėles, kalbėtis ir, svarbiausia, – mylėti vienam kitą.
Drachtenas
Taisyklės ir įstatymai yra skirti tam, kad būtume saugūs. Tačiau šiai minčiai visiškai nepritaria vieno Olandijos miesto piliečiai, jau 12 metų gyvenantys be šviesoforų ir kitų eismą reguliuojančių ženklų. Idėjos autorius inžinierius Hansas Mondermanas tikina, kad utopinė mintis galvoje gimė tada, kai suprato, kad šviesoforai neduoda jokios praktinės naudos.
Matydami prieš save šiuos eismo reguliatorius, vairuotojai jais per daug pasitiki, jaučiasi visiškai saugūs ir teisūs, todėl pamiršta apsidairyti, nemato, kas dedasi aplinkui, nepraleidžia kito vairuotojo. Juk dažniausiai avarijų kyla būtent dėl neapdairumo ir neatsargumo.
Pasak H.Mondermano, nesant taisyklių, nesaugumas tampa saugumu. Tuomet žmonės ima reaguoti vieni į kitus, gerbti visus eismo dalyvius. Taip tampame atidesni ir atsakingesni už savo veiksmus (juk įvykus avarijai negalėsi aiškinti, kad kitas vairuotojas važiavo degant raudonai šviesai).
Be to, po šių originalių pokyčių mieste išnyko eismo spūstys ir, nors važiuojama mažesniu greičiu, kelionės trunka kur kas trumpiau.
Plačiau apie miestus be taisyklių skaitykite 38-ajame „Ji“ numeryje!
