Akcija padarė perversmą ir gyventojų galvose
„82 – tai laiptinių skaičius, kurias valė savanoriai, apsiginklavę apsaugos priemonėmis, dezinfekciniais skysčiais ir informaciniais plakatais. Kai kurie iš jų atidėjo savo kasdienius darbus ir ryžosi padėti tiems daugiabučių gyventojams, kurie neturi namo bendrijų, arba bendrijų pirmininkai nesutiko pasiimti dezinfekcinio skysčio ir patys išvalyti savo gyvenamąsias laiptines. Dezinfekuotos ir nuvalytos daugiabučių laiptinių durų rankenos, telefonspynės, laiptinių turėklai ir pašto dėžutės“, – tokia žinute pasidalino Rokiškio rajono savivaldybės Jaunimo reikalų koordinatorius Gediminas Kriovė.
Vyras, pats nuolat savanoriaujantis, įsitikinęs: savanoriška veikla – ne tik karmos taškai, bet ir reali pagalba. Jis prisimena, kad po šios akcijos jam dar ilgai skambinėjo žmonės prašydami atvažiuoti ir vėl jų laiptines dezinfekuoti, tačiau galiausiai pradėjo krutėti patys.
Savanoriška veikla – ne tik karmos taškai, bet ir reali pagalba.
„Per tą dieną teko pamatyti įvairių laiptinių. Vieni gyventojai rūpinasi savo aplinka, laiptinės išvalytos, spindi, o kitur gal nuo namo pastatymo pradžios nevalytos, taip viskas apleista, kad susidariusi puikiausia terpė tarakonams veistis. Smagiausias šios akcijos rezultatas, kad žmonės pamatė, jog nereikia nuolat laukti pagalbos iš šalies, galima daug ką padaryti patiems.
Dabar, lankydamas senolius, matau, kad kai kur laiptinėse prie pašto dėžučių net dezinfekcinio skysčio dozatoriai atsirado – pritvirtinti, kad niekas neišsineštų. Ir žmonės tikrai jais naudojasi, dezinfekuoja rankas. Mano mama taip pat gyvena daugiabutyje – iš pradžių namo bendrijos pirmininkas nelabai mielai ėmėsi iniciatyvos, bet dabar laiptinės puikiai valomos ir dezinfekuojamos, malonu ten užeiti.
Taigi po truputį atsiranda sąmoningumas, kad savimi galima pasirūpinti ir patiems. Juk savanoriai taip pat dirbo be jokio atlygio, tik iš entuziazmo ir noro apsaugoti savo miestą nuo koronaviruso plitimo. Iš pradžių, kai virusas pradėjo plisti, tarp žmonių jautėsi šiokia tokia panika, visi buvo pasimetę, nežinojo, kaip saugotis, bijojo patys valyti laiptines, kad neapsikrėstų. Tačiau jeigu elgiesi protingai, atsargiai, viskas yra suvaldoma. Ir džiugu, kad mūsų rajonas kol kas visai gerai tvarkosi su virusu – tik neseniai pas mus nustatyti trys koronaviruso atvejai. Taigi akcija, manau, savo tikslą pasiekė“, – pasakojo pašnekovas.
Nuo ko viskas prasidėjo?
Rokiškio rajono savivaldybė gavo ne vieną šimtą litrų dezinfekcinio skysčio, skirto valstybinėms įstaigoms ir visuomeninėms reikmėms, o Ekstremalių situacijų valdymo komitete buvo nuspręsta, kad viena iš epidemijos suvaldymo priemonių mieste – reguliarus namų laiptinių dezinfekavimas. Daugumą namų prižiūri namų ūkio įmonės, dalis namų turi bendrijas, kurios yra aktyvios ir pirmos ėmėsi iniciatyvos. Tačiau liko namų, kurie niekam nepriklauso. Juos ir valė savanoriai.
„Iš pradžių savanorius rinkau pagalbai senoliams, kad karantino metu juos aprūpintume maistu, vaistais, būtinosiomis prekėmis. Susirinko jų tikrai nemažai – 32. Kai gavome dezinfekcinio skysčio, asmeniškai jiems visiems perskambinau, ar jie sutiktų pagelbėti valant laiptines. Kai kurie atsisakė, o kiti prisijungė sakydami, kad jiems jokio skirtumo, kokį gerą darbą daryti, svarbu, kad jis geras. Taip ir gimė mūsų darbo grupė.
Prie akcijos prisijungė pačio įvairiausio amžiaus žmonės – nuo studentų iki vidutinio amžiaus vyrų, kurie ėjo dezinfekuoti laiptinių po savo darbų. Pradėjome darbą nuo ankstaus ryto, o paskutiniai savanoriai baigė apie aštuntą vakaro. Kas kada galėjo, tada ir prisijungė. Juolab kad ir pagal įstatymus negalima buvo visiems į vieną krūvą surinkti, žmonės dirbo po vieną arba po du. Kas galėjo, padirbėjo ilgiau, kas negalėjo – trumpiau.
Buvo ir tokių, kurie išvalę jiems skirtas laiptines paprašė dar darbo ir padarė dvigubai tiek, kiek jiems buvo skirta. Dezinfekcija atrodė taip – užlipi į paskutinį aukštą ir leisdamasis apačion purški paviršius dezinfekciniu skysčiu ir brauki juos šluoste. Vienos laiptinės dezinfekavimas užtrukdavo 15–20 min.“, – dėstė G.Kriovė.
Pasak jo, darbas nėra iš lengvųjų ir maloniųjų. O ir rizika „pasigauti“ virusą laiptinėje yra gerokai didesnė nei kažkur „Maximoje“, kur tiesiog saugiai su pirštinėmis stumdai pirkinių vežimėlį. Nors savanoriai buvo aprūpinti ir kaukėmis, ir pirštinėmis, ir antbačiais, ir specialiais chalatais, po darbo visa ši apranga buvo dedama į specialius maišus, visgi laiptinėje tenka paliesti labai daug skirtingų paviršių.
„Todėl man smagu, kad žmonės, net ir žinodami riziką, ryžosi padaryti gerą darbą“, – džiaugėsi savanorius subūręs pašnekovas.
Paklaustas apie savo savanorystę, vyras atsakė trumpai ir paprastai: „Dalyvavau, dalyvauju ir dar dalyvausiu. Daug ką galima padaryti ir vienam. Pavyzdžiui, vienišų senolių, kuriems nepadeda nei giminaičiai, nei kaimynai, pas mus nėra daug. Kadangi visi jie, kai ko nors prireikia, vis tiek skambina man, gavęs bent vieną užsakymą, perskambinu ir visiems kitiems, ar nieko nereikia, susirenku visus užsakymus, nuvykstu į parduotuvę, apsiperku ir apsuku ratuką visiems užveždamas prekes. Kol dar fiziškai pajėgiu, man nesunku tai padaryti.
O tiek laiptinių vienas neišvalysi, reikia komandos. Todėl smagu, kad ji atsirado. Juk sutiko ne visi žmonės – kai kurie atsisakė dėl sveikatos, kiti – dėl kitokių priežasčių. Tačiau į šią akciją įtraukiau ir savo draugus. Taip dažnai nutinka, mėgstu ne tik pats gerus darbus daryti, bet dar ir įtraukti kitus, o jie mielai įsitraukia“, – pasakojo G.Kliova.
Nuovargį atpirko žmonių padėka
Akcija džiaugėsi ir prie jos prisijungęs Karolis: smagu, kad žmones virusas sutelkė ir daug kas įsitraukia į įvairius savanorystės projektus, nes pagalbos vieni kitiems šiuo sudėtingu laikotarpiu tikrai reikia.
„Aš visada stengiuosi gan aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje ir jau buvau pasisiūlęs Gediminui, kai jis rinko savanorius apipirkti senolius. Tačiau savanorių jau buvo daugiau negu senukų, todėl pasakiau – kai reikės iš manęs kokios nors pagalbos, tegu kreipiasi, mielai prisidėsiu. Ir toks darbas pasitaikė – jis paskambino ir paklausė juokaudamas, ar nenorėčiau pasportuoti. Mat dauguma savanorių jau ne jauni, o čia visgi yra fizinis darbas, reikia nuolat laipioti aukštyn ir žemyn. Man pasirodė, kad tai puiki idėja.
Po namus vaikščiojome su draugu dviese, bet laiptines valėme po vieną. Pagal sąrašą turėjome 19 laiptinių, bet ne taip supratome ir sutvarkėme per 30. Nors tai pakankamai kruopštus darbas, kuriam užtrukome visą pusdienį, abu esame jauni, tad didelio nuovargio nejautėme. Buvome pasiryžę prireikus ir dar ilgiau dirbti. Sunkiausia buvo visą šį laiką išbūti su respiratoriumi. Užlipus iki penkto aukšto jau norėdavosi jį nusiplėšti, buvo sunku kvėpuoti. Tačiau viską atpirko geros emocijos. Laiptinėse sutikome žmonių, kurie dėkojo, kad darome šį darbą ir jais rūpinamės“, – pasakojo jaunas vyras.
Portale 15min startavęs „Audimo“ inicijuotas projektas „Vardan tos“ skirtas papasakoti apie didelę širdį turinčius žmones. Jie neturi kada nuobodžiauti ir niurzgėti, nes ieško būdų, kaip padėti tiems, kuriems šiuo metu yra sunkiau. Tokių žmonių yra ir šalia jūsų? Papasakokite apie juos, o mes pasidalinsime jų istorijomis su visais skaitytojais!
Istorijų herojams „Audimas“ padovanos savo naujosios nacionalinės kolekcijos „Vardan tos“ gaminį, kurį jie galės išsirinkti patys.
Jūsų laiškų laukiame el.paštu vardantos@15min.lt iki gegužės 10 d.
