– Į visuomeninę veiklą įsitraukėte tik Vilniuje. Kodėl ne anksčiau ir kodėl – čia?
– Anksčiau nebuvo progos. Iš pradžių gyvenau Romoje: dirbau teisininke ir niekam kitam neturėjau laiko. Paskui su vyru išvykome į Londoną, ten gimė duktė ir reikėjo rūpintis ja. Vėliau buvo Šveicarija: labai turtinga šalis, kur nematai nelaimingų žmonių, net jei jų yra. Paskui grįžome į Romą, susilaukiau dar vienos dukros, taigi vėl sėdėjau namie. Na, o Vilniuje pasijutau reikalinga. Ir dabar, kad ir kur gyvenčiau, nebeatsisakysiu šios veiklos.
– Tai kas nors asmeniška ar tiesiog graži misija?
– Taip, yra asmeninės patirties. Mama sirgo krūties vėžiu. Jai pasisekė: buvo išgelbėta ir dabar, praėjus kone 30 metų, puikiai jaučiasi. Bet aš priklausau didelės rizikos grupei, todėl tenka tikrintis kas pusmetį. Kita vertus, jei tik galiu padėti moterims, kurioms kyla problemų, kodėl neturėčiau padėti? Esu labai laimingas žmogus, todėl privalau pagelbėti tiems, kurie nėra tokie laimingi. Juolab dabar turiu laisvo laiko ir galiu jį skirti ne sau.
– Spėju, kad turite patirties, kuri jei ne keičia gyvenimą, tai bent verčia jį permąstyti?
– Esu buvusi prieglaudose: jose mačiau vienišų žmonių ar tų, kuriems liko gyventi savaitę, kelias dienas. Ir jų akyse būdavo dėkingumo ašaros. Tai tokia patirtis, kad jos net nenupasakosi, jei pats nesi išgyvenęs. Esu buvusi vaikų globos namuose – mačiau mažylių, kurie nieko neturi, valgo tai, kas padėta ant lėkštės, ir jaučia dėkingumą. Aš laiminga, kad galiu jiems pagelbėti. Kai su jais pabendrauju, net su savo dukromis elgiuosi kitaip, tampu griežtesnė: jos nežino, kaip joms pasisekė, kad turi visko ir kartais net daugiau, nei reikia.
– Maniau, kad apsiribojate krūties vėžio prevencija.
– Mūsų veikla – dviejų krypčių: viena – tarptautinės kalėdinės labdaros mugės, kita – krūties vėžio prevencija ir jai renkami pinigai. Klausiame ligoninių, ko joms reikia, ir pačios tai perkame; dažniausiai – biopsijos adatų ir žymeklių. Pastaruoju metu labai padaugėjo atvejų, kai nustatomas ankstyvųjų stadijų vėžys (kai dar nevėlu, dar ne paskutinė minutė), ir tai vyksta mums padedant: visos Lietuvos moterys gali pasitikrinti nemokamai. Taip pat esu atsakinga už kalėdines labdaros muges, kurios remia vaikus, senukus, nelaimingas moteris.
– Ar nesunku kiekvieną dieną galvoti apie nelaimingus žmones ir vėžį?..
Aš galvoju ne apie vėžį, o apie pinigus. Nes jie gali išgelbėti nuo mirties tūkstančius moterų, duoti joms tai, ko negali duoti valstybė.
– Aš galvoju ne apie vėžį, o apie pinigus. Nes jie gali išgelbėti nuo mirties tūkstančius moterų, duoti joms tai, ko negali duoti valstybė. Kai kurie medicinos instrumentai nepaprastai brangūs. Nacionalinis vėžio institutas pirmasis Lietuvoje pradėjo naudoti vakuumines adatas, su kuriomis biopsija daroma be operacijos, neatveriant krūties. Bet viena tokia adata kainuoja daugiau nei 500 eurų. Valstybė negali jų parūpinti visoms ligoninėms ir visoms pacientėms.
– Jūs kovojate su vėžiu ir atitinkamai žalingais įpročiais, o jūsų vyras Alberto Bernardi – tabako kompanijos „Philip Morris Baltic“ generalinis direktorius. Ar tai nėra įtampos laukas?
– Visi puikiai žinome, kaip pavojinga rūkyti. Bet tai – kiekvieno pasirinkimas. Vyras dirba legaliame versle, kur viskas vykdoma atsakingai. Aš taip pat žinau, kad kuriami nauji produktai, kurie turėtų sumažinti riziką sveikatai: jie jau pristatomi įvairiose šalyse. Viliuosi, jie sumažins galimybę susirgti.
– Kaip judu susipažinote?
– Tai buvo laimingas atsitiktinumas. Veiksmas vyko 2001 m. spalio 4 d. Romoje, buvau pakviesta pietų pas savo būsimo vyro pusbrolį. Tačiau atsiprašiau, kad negalėsiu atvykti. Visai neseniai buvo teroristų išpuoliai Amerikoje; mano geriausia draugė rugsėjo 11-ąją turėjo būti viename iš bokštų dvynių, bet kažkodėl ten nenuėjo. O kaip tik spalio 4-ąją bičiulė ruošėsi grįžti iš Valstijų, be to, tą dieną buvo jos gimtadienis, todėl norėjau ją sutikti. Mano būsimasis irgi buvo pakviestas į tuos pietus ir taip pat galėjo neateiti: jis įstrigo Šveicarijoje, nes su skrydžiais anuomet buvo problemų. Bet vis dėlto abu pas tą pusbrolį atsiradome: aš sužinojau, kad bičiulė atskris labai vėlai, o jam pavyko rasti lėktuvą į Romą… Nebuvome pažįstami. Jis mane pirmą kartą pamatė kalbančią su draugės vyru ir kažkodėl iškart nusprendė, kad esu šio sutuoktinė. Bet vėliau jie patys pradėjo šnekučiuotis ir draugės vyras pasakė: „Noriu tave supažindinti su savo žmona.“ – aišku, ne su manim, o su tikrąja. Mano būsimasis nušvito: „Koks palengvėjimas, kad tu – laisva, neištekėjusi!“
– Jūs panašūs ar skirtingi?
– Mes labai panašūs, ir dėl to kyla daugiausia konfliktų. Abu esame užsispyrę, abu – karšto būdo ir jei pradedame pyktis, nėra jėgos, kuri mus sustabdytų. Laimei, niekada nesiginčijame dėl svarbių dalykų: nepamenu, kad per 16 bendro gyvenimo metų būtų kilęs koks nors didelis mūšis dėl dukrų, jų mokymo ar ko nors panašaus.
– O dukros irgi tokios?
– Šiaip jos labai skirtingos; net sunku įsivaizduoti, kad seserys būtų tokios nepanašios. Vienuolikmetę Martiną domina menas, aštuonmetę Beatrice – mokslas, kosmosas, robotai; pirmoji – aukšta, antroji – mažutė. Jos nuolat pešasi, bet negali viena be kitos, labai myli ir globoja viena kitą.
– Tos tėvų ir dukrų peštynės – tiesiog itališkas būdas?
Mes būtinai turime kovoti, kitaip negalime: esame triukšmingi, jausmingi, pašėlusio temperamento. Bet šeima mums – šventa, visa šeima.
– Mes būtinai turime kovoti, kitaip negalime: esame triukšmingi, jausmingi, pašėlusio temperamento. Bet šeima mums – šventa, visa šeima. Anyta man tokia pat brangi kaip mama. O ir jos, nors gyvena skirtinguose miestuose, nuolat ieško progų pasimatyti viena su kita, susiskambina, per Kalėdas abi ilgam atsikraustė pas mane. Tą patį galiu pasakyti apie savo brolienės tėvus. Jie irgi draugauja su mano tėvais, kartu atostogauja, keliauja, švenčia. Visi esame labai artimi, kaip viena didžiulė šeima. Turbūt tai itališkas fenomenas.
– Viena jūsų mergaitė gimė Londone, kita – Romoje. Ta patirtis labai skirtinga?
– O, taip! Net nenujaučiau, koks Londonas nuostabus, kol neturėjau kūdikio. Tai fantastiška vieta jaunoms mamoms, susilaukusioms vaikų ir juos auginančioms. Tu turi viską, ko tik gali prireikti: kur beužeitum, kiekvienoje parduotuvėje yra kambarys ar vieta, kur gali mažyliui pakeisti sauskelnes, jį pamaitinti. Šiuo atžvilgiu Londonas labai civilizuotas, ko nepasakytum apie Romą. Ten tenka ilgai blaškytis, kol randi vietą, kur galėtum aptvarkyti kūdikį. Roma – gražiausias pasaulio miestas, tačiau nėra draugiškas vaikams. Man skaudu taip kalbėti apie savo miestą, bet jis netinka šeimai: net pasivaikščioti su vaikais nėra kur, nes gatvės nešvarios, pilna mašinų.
– Galėtumėte apibūdinti savo namus? Pasakyti, kad jums patinka konkretus stilius, kokios nors erdvės, baldai?
– Niekada nesvarsčiau, kokie man patinka baldai ar koks apšvietimas. Tiesiog apsigyveni namuose ir juos užpildai. Svarbiausia – jausmas, kad tuose namuose galiu gyventi, kad jie – mano. Todėl niekada nesinuomočiau buto su baldais, net gražiausiais. Ir todėl su mumis visur keliauja kai kurie daiktai – tai vienintelis būdas jaustis kaip namie... Kai įsikėlėme į šiuos, atrodė tragiškai: 6 metus čia niekas negyveno, o seniau – portugalai, todėl viskas buvo dažyta intensyvia raudona spalva, net laiptai. Bet mane sužavėjo langai: jų – daug. Pati rinkausi naujas sienų spalvas, pati – baldus. Viską pirkau Italijoje, kiekvieną vazelę, kiekvieną smulkmeną, ir kai čia atvykau, tiksliai žinojau, ką kur dėti. Daugybę daiktų pirkau blusų turguose, net spintas ir sofas. Pavyzdžiui, šioji sofa kainavo 20 eurų – tiesa, ji buvo ruda ir sulūžusi, o dabar yra balta ir kaip nauja.
– Kažkodėl man atrodo, kad daugiausia pastangų įdėta į virtuvę?
– Aš mėgstu gaminti! Ir nepakenčiu, jei man dirbant kas nors sukiojasi aplinkui. Kai susipažinome su vyru, iškart jam pasakiau: „Virtuvė – mano valdos.“ Gamindama turiu būti laisva. Ir dėl tos pačios priežasties virtuvė turi būti atskira patalpa.
– Turbūt kvaila klausti, ar pirmenybė tenka itališkiems patiekalams?
– Žinote, tai, kas jums atrodo itališka, ir tai, kas man atrodo itališka, mano mamai visai neatrodytų itališka. Buvau daugelyje pasaulio šalių ir patyriau jų įtaką; išvis pietaudama mieste renkuosi pasaulinę ar azijietišką virtuvę. Ir, žinoma, mėginu ką nors iš jų perimti. Bet aš turiu receptų, paveldėtų iš močiutės (o ji buvo neprilygstama kulinarė), todėl kai ateina Velykos ar Kalėdos, naudojuosi tik tradiciniais receptais. Ir šiaip namie maistas dažniausiai būna itališkas.
– Jums patinka toks čigoniškas gyvenimas? Vos spėji įsikurti, apsiprasti ir jau reikia kraustytis į kitą šalį.
– Man patinka. Mano vyras nebūtų vedęs moters, kuriai tai nepatiktų. Aš tikrai mėgstu keliauti ir džiaugiuosi kiekviena nauja patirtimi. Aišku, kartais būna sunku. Ypač pačioje pradžioje, kai tik atvyksti į naują šalį: bijai dėl vaikų, stebi juos, nori, kad jie pasijustų kaip namie. O dar sunkiau, nepakeliamai sunku – išvykti. Visada būna ašarų pakalnės. Aš tik mėginu guosti mergaites: kuo labiau norisi verkti išvažiuojant, tuo laimingesnį metą jūs patyrėte ten, iš kur išvykstate... Juk visada palieki ką nors, ko vėliau labai labai pasigendi. Neguodžia net tai, kad išsaugai ryšius su draugais, kad su visais tau mielais žmonėmis ligi šiol vienaip ar kitaip bendrauji.
