Airijoje – tik dirbk ir turėsi
Iš Naujosios Akmenės kilę Svetlana ir Egidijus į Airiją su visa šeima atvyko prieš 19 metų. „Jauniausios dukters tuo metu laukiausi, vidurinei buvo ketveri, o vyriausiajai – devyneri“, – patikslino Svetlana.
Moteris neslepia – į svečią šalį išvyko ieškoti geresnio gyvenimo. Pradžia ten lengva nebuvo. „Keletą metų, iki Lietuva neįstojo į Europos Sąjungą, vargome, neturėjome statuso, negalėjome normaliai dirbti. Vėliau, kai jau buvo tam galimybių, mažame miestelyje atsidariau savo nedidelę kirpyklą – esu kirpėja. Vyras dirbo su statybomis.
Aš tikrai neįsivaizduoju, kad mes – paprastas statybininkas ir paprasta kirpėja – Lietuvoje būtume galėję susikurti tokį gyvenimą, kokį turime čia.
Buvo be galo sunku. Anglų kalbos nemokėjome net pagrindų, nes mokykloje mokėmės vokiečių kalbą. Čia pradėjome nuo nulio, bet Airijoje sudarytos visos sąlygos – reikia tik eiti dirbti, netingėti ir turėsi. Aš tikrai neįsivaizduoju, kad mes – paprastas statybininkas ir paprasta kirpėja – Lietuvoje būtume galėję susikurti tokį gyvenimą, kokį turime čia“, – sakė pašnekovė.
Po dvylikos intensyvių darbo metų savoje kirpykloje, Svetlana sakė pasiilgusi iš tiesų pagyventi, skirti laiko sau, tad prieš dvejus metus ją uždarė ir dabar dirba kaip samdoma kirpėja.
„Kai turi savo kirpyklą – sau nepriklausai. Neturi nei atostogų, nei laisvo laiko. Aš neturėjau didelės kirpyklos, kurioje man dirbtų merginos, o aš tik su tušinuku priiminėčiau užsakymus. Dirbau pati, tik savaitgaliais padėdavo viena mergina. Uždirbdavau, bet dirbdavau po 15–16 valandų kasdien. Per dvylika metų atostogų turėjau tik keturias savaites. Galiausiai pavargau. Vaikai užaugo, namai pastatyti, dabar norisi pradėti gyventi sau“, – dalijosi pašnekovė.
Airiai – draugiški ir supratingi
Pasakodama apie įsikūrimo Airijoje pradžią Svetlana mini vietinių draugiškumą ir supratingumą, o savo kirpyklos klientes vadina ir savo anglų kalbos mokytojomis.
„Prieš atsidarydama savo kirpyklą, metus dirbau pas vieną airę, šiek tiek apsipratau, pramokau kalbos, bet ji tuo metu vis tiek dar buvo labai skurdi. Ir įsivaizduokite, aš tų moterų – klienčių, dar nemokėdama gerai kalbos, keletą kartų visko perklausdavau, o jos su tokia kantrybe viską išaiškindavo ir dar pamokydavo. Visada sakau, kad mano klientės buvo mano anglų kalbos mokytojos.
Ten žmonės labai kantrūs, malonūs ir draugiški. Ne tik, kad nenusisuka, bet dar ir tave padrąsina, sako: kokia šaunuolė, atvažiavai iš kitos šalies, nemokėdama kalbos, bet štai dirbi, kuri, į tave reikia lygiuotis. Moterys juokdamosi sakydavo, kad, jei jas nuvežtų į Lietuvą, reikėtų išmokti lietuvių kalbą ir dirbti, apsiverktų“, – prisiminimais dalijosi Svetlana.
Negali pasistatyti tokio namo, kokio nori
Savo namus Svetlana vadina 12 metų projektu. Kai su vyru nutarė, kad nori savų namų, pasiėmė paskolą, nusipirko žemę ir statėsi namą.
„Kai nusipirkome žemę, čia buvo neįvažiuojamas miškas su senais medžiais. Pasistatėme, kas išėjo iš paskolos, aišku, jos toli gražu neužteko. Kai įsikėlėme, čia dar nebuvo elektros ir karšto vandens. Buvo tikrai sunku. Bet metams einant taupėmės ir po truputį tvarkėmės“, – pasakojo pašnekovė.
Namą mūrijo, tinkavo, stogą dengė ir elektra rūpinosi meistrai, tiesa, irgi – lietuviai, o visą vidų ir aplinką Svetlana su Egidijumi įsikūrė patys. Pašnekovė užsiminė, kad teko susidurti su sunkumais dar ir dėl to, jog Airijoje nepasistatysi to, ko pats nori.
„Airijoje minusas, kad labai griežtos taisyklės namo projektams. Visų pirma, pasistatyti namą 30 km spinduliu nuo Golvėjaus (angl. Galway) gali tik tie, kurie iš čia kilę. Taigi mūsiškis ir stovi būtent 30 km nuo miesto. Žemę pirkome iškart su projektu, kad būtų mažiau problemų. Projektą galima koreguoti labai minimaliai. Neleidžia nei namo fasado kurtis, kokio nori, nei norimų langų susidėti, priekinė namo tvora negali būti nei medinė, nei plytinė, tik akmeninė.
Neleidžia nei namo fasado kurtis, kokio nori, nei norimų langų susidėti.
Tai įsivaizduokite, jei samdai žmogų ir negali pats jos pasidaryti, ji kainuoja mažiausiai 20 tūkst. eurų. Košmaras. Akmeniui susitaupėme, o vyras pats ėmė ir pirmą kartą gyvenime statė akmeninę tvorą. Pirmasis karantinas padėjo – Egidijus tris mėnesius kasdien nuo ryto iki vakaro lipdė tą tvorą, ir tai buvo paskutinis viso namo įrengimo etapas, – vyro nagingumu džiaugėsi pašnekovė.
– Namas ne visai toks, kokio patys norėjome, bet čia labai daug griežtų taisyklių, kurių turi laikytis. Airių valdžia – konservatoriai, jie labai laikosi senų pažiūrų. Kaip man išaiškino architektė, jie nori išsaugoti Airijos įvaizdį.“
Langai, durys ir grindys – iš Lietuvos
Trijų aukštų, beveik 300 kv. metrų namą supa nedidelis miškelis, prie tvoros galima pamatyti ir čia užklydusių elnių. Name – septyni miegamieji, dvi didžiulės svetainės, didelis holas, valgomasis ir virtuvė, keturi vonios kambariai. Visas sklypas užima pusę akro.
Nepaisant airiškos dvasios korpuso ir kitų nuostatų, name nugulė daug lietuviškų detalių.
„Langus, grindis, duris, plyteles, dekoratyvinį akmenį interjerui vežėmės iš Lietuvos, nes Airijos kainomis būtų buvę neįmanoma. Taigi galima sakyti, kad išskyrus plytas ir stogą, mūsų namas yra lietuviškas“, – šypsodamasi sakė pašnekovė.
Langus, grindis, duris, plyteles, dekoratyvinį akmenį interjerui vežėmės iš Lietuvos, nes Airijos kainomis būtų buvę neįmanoma.
Nors namo išorė privalo atitikti architektų projektus, viduje jau galima leisti lietis fantazijai. Vidų Svetlana įsirengė abu su vyru: „Nebuvo taip, kad pasiėmėme didžiulę paskolą ir darėme, ką norime. Mes taupėme, o tada žiūrėdavome, ką iš to galime padaryti.“
Pasak Svetlanos, interjero norėjosi šiltesnio, klasikinio stiliaus. Juodu su vyru labai mėgsta akmenį, tad jo netrūksta ir interjere, čia vyrauja pašnekovės mėgstama ruda spalva. O štai namų sienas puošia pačios Svetlanos ir Egidijaus piešti paveikslai.
„Mes su vyru abu tokie prie meno. Tų paveikslų nupiešta nemažai, daug išdovanota draugams. Aš dar ir ant šilko piešiu. Taip daug smagiau leisti laiką, nei žiūrėti televizorių ir keikti valdžią“, – juokdamasi sakė pašnekovė.
Nebenori „vergauti plytoms“
Klausantis Svetlanos pasakojimo, šokteli mintis, kad tikrai turėjo būti akimirkų, kai net siekiant savo svajonės norėjosi viską mesti.
„Visko būdavo. Nubraukdavai ašarą, jausdavaisi pervargęs, pamenu, net pavydėdavau draugams, kurie namus nuomojasi ir nereikia dėl nieko pergyventi. Ateidavo savaitgalis, jie lėkdavo prie jūros, mes turėdavome krūvą darbų. Net aš pati dariau vyriškus darbus, kad tik greičiau viską užbaigtume. Bet vis tiek buvo verta, nieko nesigailiu“, – teigė pašnekovė.
Ir vis dėlto, nepaisant išlieto prakaito ir įdėtos širdies, ilgai kurtus namus Svetlana su Egidijumi apsisprendė parduoti. „Sakysite, kam statėme tiek metų, o dabar parduodame? Žinote, yra tokia gera airių patarlė: „Senos galvos ant jaunų pečių neuždėsi.“ Kitaip tariant, išmintis ateina su metais.
Kažkada tai buvo mūsų svajonė, kai statėme namą, buvome penkiese, dar kasmet mama su draugu atvykdavo ilgesniam laikui paviešėti, tie namai buvo pilni, visiems pakako erdvės, atrodė, kad taip ir turi būti.
Dabar vaikai užaugo, išsilakstė, mama jau nebenori tiek važinėti, pasvarstėme su vyru, kad mums nebereikia šios pilies, nes joje jaučiamės vieniši. Namui reikia labai daug priežiūros, tas tvarkymas, valymas tapo toks beprasmiškas.
Laikui bėgant imi suprasti, kad užuot daręs tai, kas būtų malonu sielai – išėjęs pasivaikščioti, paskaitęs knygą, vergauji plytoms. Tai ir paklausiau savęs, ar noriu visą likusį gyvenimą vergauti plytoms, ar noriu turėti laiko sau ir pagyventi. Pasikeitė prioritetai.
Be to, namo vertė nuo tada, kai pasiėmėme paskolą, labai išaugo. Pasidomėjome, kad pardavę jį galime visiškai atsiskaityti su banku ir mums dar liks nedideliam namukui įsigyti“, – planais dalijosi Svetlana.
Paklausiau savęs, ar noriu visą likusį gyvenimą vergauti plytoms, ar noriu turėti laiko sau ir pagyventi.
Paklausta, ar negaila, įdėjus tiek darbo ir širdies, šiuos namus iškeisti į kitus, pašnekovė sakė, kad gailėtis nėra ko. „Aš džiaugiuosi savo kūriniu. Žinau, kad tie, kurie šiuos namus nusipirks, čia įsikels, irgi džiaugsis. Taip pat džiaugiuosi, kad šis namas mums suteiks galimybę įsigyti kitus namus ir tapti nepriklausomiems nuo banko.
Ir dėdama ranką prie širdies sakau: nebenoriu didelių namų, nes, kai pradedi valyti, nėra galo“, – šypsodamasi sakė Svetlana.
Baigdama pokalbį pašnekovė pridūrė, kad savo istorija sutiko pasidalyti norėdama padrąsinti, įkvėpti kitus, jog nieko nėra neįmanomo, jei išties labai nori. O savo svajonių reikia siekti, net jei ilgainiui jos virsta naujomis.
