Šis piešinys vadinasi „Mano žmona ir mano uošvienė“. Tai – 1915 metais amerikietiškame humoro žurnale „Puck“ išspausdinta iliuzija. Šį piešinį nupiešė Williamas Ely Hillas, britų menininkas. Jis iš karto pareiškė, kad šiame pieštuku atliktame darbe yra du žmonės – jo žmona ir jos mama – ir reikia surasti jas abi.
Tai padaryti nesunku. Jauna moteris yra nusisukusi nuo dailininko, o sena – žiūri tiesiai kairėn. Jaunos moters ausis tampa senos akimi, o vėrinys – burna. Senos moters veidas yra gerokai didesnis, tačiau skara ir kailiniai nupiešti taip, kad būtų išlaikoma proporcija – šis piešinys vienodai gerai atrodytų išryškinus ir tik vieną personažą.
Visgi, W.E.Hillas nebuvo tikrasis idėjos autorius. Iš tiesų niekas net nežino, kas sukūrė šią iliuziją. Seniausia žinoma jos versija yra 1888 metais išspausdinta vokiečių atvirutė. Originali iliuzija turi dar daugiau detalių ir atrodo dar įspūdingiau – dalis jaunos merginos plaukų virsta senos moters raukšlėmis.
Kad ir kurį variantą mėgtumėte labiau, reikia sutikti, kad tai – įspūdinga iliuzija. Beje, tokio tipo optinės iliuzijos yra seniausios pasaulyje – mokslininkai mano anksčiau urvų piešiniuose taip vaizduoti bizonai ir mamutai – abu viename.
Tačiau būtent „Mano žmona ir mano uošvienė“ tapo Edwino Boringo įkvėpimo šaltiniu.
E.Boringas pastebėjo, kad šioje iliuzijoje nėra jokios linijos – neįmanoma lengvai paslėpti vieno atvaizdo, kad nebūtų paslėptas kitas. Amerikiečių eksperimentinės psichologijos mokslininkas Edwinas Boringas 1930 metais pasiūlė šį atvaizdą naudoti diagnostikai. Jo manymu, tai, ką žmogus pastebi pirmiausiai, gali išduoti jo emocinę būklę ar kokios nors kitos informacijos apie jo psichiką. Tiesa, kaip psichoanalizės metodas ši iliuzija nepaplito.
Aišku, dabar jos variantų – daugybė. Tačiau iki šiol manoma, kad būtent pirmieji piešiniai buvo geriausi, nes abu būdai į juos pažiūrėti buvo vienodai tikslūs dėl išlaikomos proporcijos.
