Paprašytas papasakoti apie savo pomėgius, veiklas, Kristupas atsiduso, kad jų išties daug, bet kaip pagrindines įvardijo bitininkystę ir laukinių žvėrių fotografiją.
Šiluvoje, Raseinių rajone, gyvenanti Armoškų šeima bitininkauti pradėjo, kai Kristupui buvo ketveri. Tėvai sūnų nuo vaikystės pratino prie bičių, ir, kaip sako pats Kristupas, jau gerus dešimt metų nuo ankstyvo pavasario iki rudens jis su tėvais praleidžia bityne.
Kristupas priklauso Lietuvos jaunųjų bitininkų asociacijai „Gintarinis spiečius“, ne kartą yra dalyvavęs ir puikiai pasirodęs tiek Lietuvos, tiek tarptautinėse jaunųjų bitininkų varžybose.
Antroji aistra – laukinių žvėrių fotografija – jaunuolio gyvenime atsirado prieš trejus metus, pažiūrėjus dokumentinį filmą. Nuo tada Kristupas mokėsi sėlinti, maskuotis, laukti ir užfiksuoti gamtos apsuptyje išnirusią stirną, elnią, briedį ar šerną. Šiemet turi tikslą „pagauti“ vilką.
– Kristupai, suprantu, kad tėvai prie bičių pripratino nuo vaikystės. Bet dažnai būna, kad paaugę pasirenkame kitas veiklas, dominusios vaikystėje kartais nuslenka į šoną. Tačiau tau taip nenutiko. Kas pačiam patinka bitininkystėje?
– Buvo laikotarpis, kai buvau viską užmetęs, bet paskui pagalvojau: kodėl gi ne. Apie bitininkystę daug mokė tėtis, mokiausi ir pats, ieškodamas informacijos internete, skaitydamas knygas, prie to ypač prisidėjo Lietuvos jaunųjų bitininkų asociacijos vadovė Roma Mačienė.
Bitininkystėje mane žavi visas tas darbas, mūsų gyvenimo priklausomybė nuo bičių, taip pat šių vabzdžių kasdienybė. Užsiimu tuo, nes myliu šią veiklą.
– Esi dalyvavęs įvairiose jaunųjų bitininkų varžybose. Papasakok, kokiose ir kaip sekėsi?
– Užpernai Slovakijoje atstovavau Lietuvai pasaulinėse bitininkų varžybose, kuriose mes – Lietuvos komanda – užėmėme 9 vietą. Iš viso varžybose dalyvavo 29 komandos iš įvairių pasaulio šalių. Individualiose užduotyse iš mūsų šaliai atstovavusios komandos pasirodžiau geriausiai, su dar trimis varžybų dalyviais pasidalinome 21–24 vietas.
Tais pačiais 2019 m. bitininkų šventėje užėmiau 2 vietą tarp jaunųjų bitininkų ir atstovausiu Lietuvai kitose pasaulinėse varžybose Slovakijoje.
– Kokias užduotis reikia atlikti tose varžybose?
– Jų labai daug. Nuo pačių lengviausių – korio įvielinimas, vaško įlydymas, iki sunkiausių – per tam tikrą laiką avilyje surasti bičių motinėlę, ją pažymėti ir padėti atgal, kita užduotis – atpažinti medų. Norėdamas surasti motinėlę, turi būti gerai atidirbęs akį, kad atpažintum, kaip ji atrodo, žinotum, kur ją gali rasti. Ne itin lengva ir medaus užduotis – iš dešimt medaus rūšių turi atpažinti, kur koks medus yra.
– Kiek bičių šeimų turite savo bityne?
– Šiuo metu – apie 150. Dabar žiema, natūralu, kad kelios šeimos numiršta. Bet bandysime dar plėstis.
– Kiek bičių sudaro šeimą?
– Dabar, manau, apie 20–30 tūkst., o vasarą tas skaičius patrigubėja – gali būti nuo 50 tūkst. iki 100 tūkst. Priklauso nuo šeimos, avilio tipo, motinėlės.
– Gerai suprantu, kad per varžybas motinėlę reikia surasti iš visos gausios bičių šeimos?
– Taip. Bet yra visokių gudrumų, kaip ją rasti. Paprastai, ji yra ten, kur daugiausia bičių. Jos išsiskirsto po visą avilį, jame yra aukštai, vadinamosios meduvės, bitės darbininkės neša medų, o tos, ką tik išsiritusios, apsaugo motinėlę ir išsivalo savo gimimo vietą – korio akutę. Jeigu kas nors užpultų – vabzdžiai ar pelės, jos nuolat bus prie motinėlės, ją saugos.
Praėjusiais metais išmokau ir spiečius gaudyti, ir bites maitinti, realiai jau ir pats vienas tuo galėčiau užsiimti.
Nueini į vadinamąjį avilio lizdą ir bevartydamas korius pamatai, ar yra perai, ar didelis skaičius bičių vienam kory, ir ten gana lengvai galima rasti motinėlę.
– Kokios yra tavo veiklos, už ką esi atsakingas tėvų bityne?
– Praktiškai darau viską. Kartais ir tėvus pavaduoju. Įprastinės veiklos: korio įvielinimas, korių paruošimas, atakiavimas. Praėjusiais metais išmokau ir spiečius gaudyti, ir bites maitinti, realiai jau ir pats vienas tuo galėčiau užsiimti. Tik man tam reikėtų įrangos. Ir, aišku, pardavinėju medų (juokiasi). Nuo vaikystės buvau pratinamas – kai tik ateina pirkėjai, ko nors paklausia, papasakoju viską, ko reikia.
– Na, tėvai, patys pratinę nuo mažens, veikiausiai dabar tik džiaugiasi ir didžiuojasi. O kaip reaguoja draugai, klasiokai, mokytojai, kad užsiimi bitininkyste?
– Draugus smagu pagąsdinti. Eini, pamatai bitę ant augalo, paimi. Kiti bijo paimti bitę už kūnelio ir laikyti rankoje. Sakoma, kad gero žmogaus bitės negelia, tai va, kartais paimu tą bitę ir pagąsdinu draugus (juokiasi). O mokytojai palaiko.
– Žiemą gal ne toks aktualus klausimas kaip vasarą, bet ką daryti, kai įgelia bitė?
– Visų pirma, reikia žinoti, ar nesi alergiškas. O šiaip – ten, kur įgėlė bitė, uždėti šaltą metalinį daiktą. Metalas ištraukia tinimą ir nuodus.
– Tai nepulti pačiam ar šalia esančiam traukti geluonies?
– Ne, nes gali labai patinti. Geriau uždėti šaltą metalą. Bent jau mes visada taip darome.
Vasarą truputį supyksta imant medų – nes vagiame jį iš jų, o rudenį, kai maitiname, būna pačios pikčiausios.
– Ar dažnai patį sugelia bitės?
– Kaip kada. Rudenį – ypač, vasarą gali eiti kad ir be kaukės.
– Nuo ko tai priklauso?
– Nuo bičių veislės ir laikotarpio. Pavasarį prie jų gali eiti nuogas – jos nieko nedarys. Būna dar tik apsiskraidžiusios, aišku, jau renka žiedadulkes, ruošiasi darbo laikui, bet dar būna ramios. Vasarą truputį supyksta imant medų – nes vagiame jį iš jų, o rudenį, kai maitiname, būna pačios pikčiausios.
– Be bičių, turi dar ir kitą pomėgį – laukinių žvėrių fotografiją. Kaip ir kada tuo susidomėjai?
– Nuo vaikystės tėtis nuolat vedžiodavosi mane į mišką, mokydavo atpažinti žvėrių pėdsakus, įsikaliau tai sau į galvą. Kai buvau aštuonerių devynerių, tėtis nusiveždavo į medžiokles. Nelabai norėdavau ten vykti (šypsosi). Kai suėjo dešimt, ir tėtis, ir dėdė sakė: važiuojam.
Prisimenant pirmas medžiokles – visas drebėdavau iš baimės, kad mačiau tiek žvėrių – šernų, elnių. Tėtis sakydavo, kad gamta yra mūsų namai, jos negalima bijoti. Taip po truputį pradėjau domėtis gamta, būdamas trylikos pažiūrėjau vieną dokumentinį filmą, kaip fotografuoja žvėris, ir pagalvojau, kodėl man nepabandžius. Taip viskas ir prasidėjo.
Mokiausi, praktikavausi, išmokau darytis maskuotes miškuose, sėlinti. Praėjusį rudenį fiksavau elnius per rują – buvo sukilęs adrenalinas (šypsosi).
– Gal ir pačiam yra tekę ką nors sumedžioti?
– Neteko. Bet pastaruosius dvejus metus vykdavau į kaimo medžiokles, mane net buvo paskyrę varovų vadovu, nes visus miškus plika akimi žinau.
– Ką reikia žinoti, turėti, mokėti žmogui, norinčiam nufotografuoti laukinį žvėrį?
– Svarbiausia yra ryžtas, kantrybė ir stengtis būti kuo tylesniam, nes žvėris tave pajus už 300 metrų. Taip pat svarbi apranga – maskuotė – ir patirtis – ką daryti tam tikru atveju.
Turi mokytis sėlinti. Aš visus metus mokiausi sėlinti prie stirnų rapsų ar javų laukuose. Tėtis sakydavo: eik į bokštelį ir sėdėk, nėra čia ko vaikščioti. Aš vis tiek eidavau, aplink griovius apeidavau, apžiūrėdavau, kur takai. Visų pirma turi atpažinti, kur kieno pėdsakai, kur žvėrys laikosi.
Svarbiausia stengtis būti kuo tylesniam, nes žvėris tave pajus už 300 metrų.
Pas mus žvėrių yra vos ne kiekviename pakampyje. Dabar ir vilkų sutinkame. Šiemet turiu planą nufotografuoti vilką arba lūšį.
– Nebaisu sutikti vilką?
– Pirmą sykį jį pamačiau pernai pavasarį. Ieškojom ragų ir už kokių 20–25 metrų pamačiau vilką. Susitiko žvilgsniai, iš pradžių dar nesusigaudžiau, kas čia per žvėris. Paskui žiūriu – gi vilkas. Pradėjau visas drebėti, rėkavau, pradėjau šaudyti iš petardų, kad vilkas nubėgtų. Tą kartą buvau labai išsigandęs ir norėjau kuo greičiau grįžti namo. Paskui dar teko matyti vilkų, bet jau nebebuvo taip baisu kaip pirmą kartą.
– Kuriuo metų laiku lengviausia užfiksuoti žvėris?
– Stirnas lengviausia nufotografuoti pavasarį – kovo–balandžio mėnesį, nes jos būna ant pasėlių. Vasarą, liepą, labai gražios nuotraukos pavyksta javų laukuose, kai kviečiai gelsta, išlenda kokia stirna ar stirninas su ragais.
Dabar, žiemą, nėra reikalo šalti laukuose, bet tokiam entuziastui kaip aš tai nė motais – nuolat prasieinu per savo pagrindinius miškus apžiūrėti, kas naujo.
Rudenį, rugsėjį, kai vyksta elnių ruja, lengva pastebėti, kur laikosi elniai. Jau antrus metus turiu patirties, tad žinau, kur yra nuolatinės elnių buveinės, jose apsilankau, turiu savo vietas, kuriose žvėris manęs lengvai nepamatytų, žinau, kur, kaip ir ką fotografuoti ir kur jie laikysis. Bandau tose vietose užsibūti ir pagaunu kadrą.
– Kiek ilgiausiai pačiam yra tekę laukti to kadro?
– Manau, kad ilgiausiai esu laukęs tris valandas. Ant trikojo užsidėjau fotoaparatą, nusistačiau ant linijos, atsiguliau ir laukiau, kol elnias išeis. Atsibodo, bet po tų trijų valandų elnias išlindo, apsižvalgė, manęs nepamatė, ant tos linijos užsibuvo kokių 20 minučių. Tik paskui, nuo mano pusės papūtus vėjui, elnias pasibaidė.
– Žavus tas miško gyvenimas. Ar esi pasvarstęs, ką norėtum veikti ateityje – užsiimti bitininkyste, fotografuoti žvėris, o gal dar turi kokių planų?
– Į ateitį dar labai nežiūriu, neskubu apsispręsti, bet visaip gali būti. Liko dveji metai mokykloje, dar tiksliai nenusprendžiau dėl studijų, bet svarstau apie gamtos mokslus.
– Ką gi, linkiu didžiausios sėkmės, kad ir ką pasirinktum! Ir ačiū už pokalbį!
„Talentingi vaikai“ – 15min projektas apie gabius, išskirtinių talentų turinčius vaikus.
Jei auginate talentus, praneškite apie juos 15min komandai, pildykite anketą, ir mes apie jų gebėjimus ir įkvepiančias istorijas pranešime visai Lietuvai. Anketą rasite čia.
