Meniška prigimties neleido tiesiog fotografuoti
„Visada svajojau fotografuoti, man patiko tai daryti, net įsigijau rimtą fotoaparatą, bet ne iš karto viskas įvyko. Yra daug įvairių techninių niuansų, kuriuos būtina žinoti fotografui, o visa tai prisiversti išmokti pačiam – sudėtinga. Galiausiai vyras padovanojo kuponą į fotografijos kursus. Taip ir prasidėjo mano nauja veikla.
Kai pradėjau fotografuoti žmones, gavau labai daug paskatinimų. O vaikai mano darbe atsirado kažkaip natūraliai.
Kadangi pati esu mama, nuo mažens pradėjau fotografuoti dukrą. Visą dieną praleisdavau viena su vaiku, nes vyras daug dirbo, todėl susigalvodavau sau užsiėmimų. Pradėjau daryti menines nuotraukas, kurti situacijas, fotografuoti vaiką įvairiuose fonuose. Ir diena nebūdavo tokia buitiška“, – pasakojo moteris.
Veiklą pradėjo Anglijoje
Beje, savo, kaip fotografės veiklą, prieš šešerius metus ji pradėjo Anglijoje, bet šiandien šeima viena Lietuvoje. Moteris tikina, kad čia jaučiasi daug geriau.
„Labiausiai Anglijoje man nepatiko požiūris į vaikų auklėjimą. Sakyčiau, kad ten labai daug funkcijų šioje srityje perima valstybė, atimdama jas iš tėvų. Kol vaikai dar maži, nieko, bet vaikui augant tėvai turi vis mažiau teisių į savo vaikus. Man neatrodo tai gerai, nes visgi tėvai geriausiai pažįsta savo vaiką ir geriausiai žino, kas jam būtų naudingiausia“, – svarstė pašnekovė.
Kaip gimsta idėja
Paklausta, kaip jai gimsta nuotraukos mintis, Vera patikino, kad pirmiausiai ji žiūri į vaiką, koks tas mažasis modelis. Tada gimsta mintis, kokioje aplinkoje jį galėtų įdomiai pavaizduoti: kaip kokį nors personažą, riterį ar mažąją damą. Tuomet pereinama prie detalių ir fono.
„Smagiausia, kai tėvai tiesiog pasako, kad nori mano stilistikos nuotraukų ir visiškai pasitiki manimi, leisdami parinkti aplinką, aprangą pačiai. Nežinau kodėl, bet mano stilistiką labai mėgsta Londone gyvenantys rusai, anglams ji kiek svetimesnė, o lietuviai parašo, kad įdomu, išskirtina, bet kažkaip net baugu, t. y. kai kuriems nuotraukos atrodo per drąsios. Be to, mano fotografijose daug ryškių spalvų, o Lietuvoje šiuo metu vyrauja ramesnis skandinaviškas stilius.
Iš kur semiuosi idėjų? Pats gyvenimas jas pakužda. Aišku, visko pasitaiko, kartais tenka ir įkvėpimo ieškoti, tačiau dažniausiai užtenka pamatyti kokią nors detalę, ir jau dėliojasi paveiksliukas.
Kartą kirpykloje pamačiau dideles paauksuotas žirkles. Jau vien į jas žiūrėdamas gali susikomponuoti visą vaizdą. Tai jau tapo mano gyvenimo būdu – žvelgti į pasaulį kitu kampu. Todėl viskas, kas vyksta aplinkui, kame pati „verdu“, atranda savo gyvenimą kokiu nors aspektu fotografijoje“, – pasakojo fotografė.
Kodėl su vaikais dirbti lengviau
Su vaikais, kaip modeliais, dirbti sunkiau ar lengviau? Vera atvira: daug lengviau, išskyrus, kaip ji vadina, bjaurųjį amžių fotografui – nuo dvejų iki trejų metų, kai vaikai būna labai aktyvūs ir labai sunku susitarti, kad jie pabūtų ramiai. Taip pat aktyvūs vaikai ir nuo vienerių iki dvejų metų. „O šiaip vaikai – labai gyvi, betarpiški, nesukaustyti kaip suaugusieji, todėl man labai patinka fotografuoti vaikus“, – teigė ji.
Vera prasitarė, kad jos didžiausia svajonė – ateityje fotografuoti vienai Anglijos firmai, kuri siuva drabužius vaikams ir suaugusiems.
„Man labai artimas jų kuriamų drabužių stilius: afrikietiškų motyvų, visaip išsiuvinėti, labai spalvoti drabužiai. Rengiu jais savo modelius. Taigi kai sukaupsiu daugiau patirties, manau, išdrįsiu pasiūlyti jiems savo paslaugas“, – tikino pašnekovė.
Grįžusi į Lietuvą, iš pradžių ji prašydavosi fotografuoti į studijas pas kitus, tačiau galiausiai nusprendė įsirengti sau artimą erdvę ir įkūrė savo studiją „VG Kids and Family Photography“, eksponuoja savo nuotraukas studijos „Facebook“ paskyroje ir pasiryžusi tęsti savo veiklą.