2022 07 13

Tarp atgaivintų močiučių suknelių – daugiau kaip 100 metų skaičiuojanti relikvija

„60+“ projektų socialinė iniciatyva „Pažadink močiutės suknelę“ jau sukvietė į pirmąsias fotoparodas, o mes ir vėl kviečiame skaityti anūkių lūpomis papasakotų močiučių ir jų suknelių gyvenimo istorijų antrąją dalį.
Iniciatyvos „Pažadink močiutės suknelę“ dalyvės
Iniciatyvos „Pažadink močiutės suknelę“ dalyvės / Gretos Kalinauskaitės nuotr.

Beveik Prienų „Madlena“

„Mano močiutė pasiutusi. Būdama mokytoja įsimylėjo savo mokinį ir susituokė su juo. Deja, greit tapo našle. Labai temperamentinga, ryški ir užsispyrusi – tokia ji. Nors jai šiuo metu 95-eri, tačiau ji domisi politika, „Formule-1“ ir krepšiniu. Net ir būdama tokio amžiaus ji absoliučiai neprarado humoro jausmo, aštraus proto ir elegancijos pojūčio – kruopščiai smailina nagus ir pasidariusi šukuoseną laukia žurnalistų“, – linksmai pasakojimą pradeda Klementina Gruzdienė.

Gretos Kalinauskaitės nuotr. /Klementina Gruzdienė
Gretos Kalinauskaitės nuotr. /Klementina Gruzdienė

Kokia močiutė, tokia ir anūkės paveldėta suknelė – kosminio blizgesio audinio, ganėtinai gilia, tiems laikams neįprasta, iškirpte – jaunos gražios našlės provokacija.

„Ji ne tiek mėgdavo puoštis, kiek tai būdavo principo reikalas – jei būdavo labai sunku, tai išsipuošdavo na zlasties visiems. Ji ir man patardavo – jei jau bus labai blogai, tai apsirenk gražiausią suknelę“ – juokiasi K.Gruzdienė ir priduria: „Močiutė buvo ypatingai graži, aukšta tamsaus gymio moteris – beveik Prienų Madlena“, – pasakoja pašnekovė.

K.Gruzdienė sako, kad be reikalo apie vyresnius žmones dažnai kalbame stereotipiškai.

„Jei žmogui per aštuoniasdešimt, tai jis neva turi sėdėti namie su vilnonėm kojinėm ir mąstyti apie pensiją. Tačiau ne visada taip yra, žmonės įvairūs. Aš labai didžiuojuosi, kad mano močiutė savo valia išlaikė aštrų protą, bet tai irgi pasirinkimas – ji pati nusprendė nuolat viskuo domėtis, nepasiduoti fiziniams negalavimams, valios pastangomis išlikti šviesi. Ji labai anksti liko našle su dviem mažais vaikais, tačiau pasirinko visada būti iškelta galva ir principingai užsidėti gražiausią suknelę“, – didžiuojasi pašnekovė.

110 metų šeimos relikvija

„Labai džiaugiuosi išgirdusi apie šį unikalų projektą, kuris pažadino daugiau nei 110 metų prisiminimus ir vėl suteikė galimybę prisiliesti prie šeimos relikvijų!“ – sako kita pašnekovė, Sandra Ežerskienė.

Jos prosenelė apie 1910-uosius, būdama vos 16 metų, išvyko į Ameriką ieškoti laimės ir užsidirbti. Ten sutiko emigrantą iš Lietuvos ir sukūrė šeimą, o apie 1921-uosius grįžo į Lietuvą – reikėjo padėti mamai ūkyje, kuomet neteko tėčio. Darbšti šeima kūrė gyvenimą Žemaitijoje. Abu pašnekovės proseneliai parsivežė nemažai santaupų, puikių rūbų ir papuošalų.

Gretos Kalinauskaitės nuotr. /Sandros Ežerskienės dukra Gustė
Gretos Kalinauskaitės nuotr. /Sandros Ežerskienės dukra Gustė

Buvo sunkus pokario laikotarpis, vyresnieji vaikai ir prosenelės vyras kovojo už Lietuvos laisvę, kalėjo lageriuose, kentė tardymus.

„Mes visada liksime dėkingi jiems, kad esame laisvi, kad mūsų Lietuva – laisva! Deja, tremtis neaplenkė ir mano prosenelių šeimos. 1948 m. jie buvo ištremti į Sibirą. Anuomet neleido pasiimti daiktų ir maisto, o po ranka pasitaikė plonytė palaidinė, kuria prosenelė puošdavosi dar būdama Amerikoje. Ji spėjo pasiimti jos širdžiai mielą palaidinukę“ – pasakoja S.Ežerskienė.

Ilgaamžė palaidinė saugoma įsukta į drobulę

Pašnekovės močiutė sugebėjo palaidinę išsaugoti Sibire, o pačius brangiausius papuošalus perdavė saugoti kaimynei. Iš tremties grįžusi prosenelės dukra iš kaimynės atgavo tai, ką paliko saugoti.

„Taigi, palaidinukės kelias Amerika – Lietuva – Sibiras – Lietuva. Mes, naujos kartos, didžiuojamės galėdami prisiliesti prie šeimos relikvijų ir perduoti jas iš kartos į kartą“, – džiaugiasi pašnekovė.

Man neteko pažinoti prosenelės, tačiau liesdama šį rūbą bandau įsivaizduoti, kaip ji atrodė, kada jį nešiojo.

Palaidinukė, kuriai daugiau nei 110 metų, yra iš trapaus, plono šifono audinio. Paveiktas daugybės metų audinys yra išplonėjęs ir nebenešiojamas.

„Anksčiau nieko nežinojau apie šį rūbą ir tik ši iniciatyva paskatino pasidomėti ir sužinoti daugiau apie mūsų šeimos istoriją. Tai, ką pavyko sužinoti iš močiutės sesers, yra viskas, nes daugiau informacijos paprasčiausiai neišliko.

Tačiau audinys mums be galo svarbus, norime jį perduoti iš kartos į kartą, saugome įsupę į specialią drobę ir uždarę dėžutėje, tačiau tai nesutrukdė tą vienintelį kartą pasipuošti mano 8-metei dukrai. Kartu ji užsidėjo ir išsaugotus papuošalus – mano prosenelės apyrankę ir segę. Vaiko akyse mačiau didžiulį susidomėjimą ir pasididžiavimą!“, – nuostabia akimirka dalinasi pašnekovė ir priduria, jog palietus šią palaidinę užplūsta nepaprasti jausmai.

„Man neteko pažinoti prosenelės, tačiau liesdama šį rūbą bandau įsivaizduoti, kaip ji atrodė, kada jį nešiojo. Gera dabar matyti dukrą pasipuošusią juo“, – šypteli S.Ežerskienė.

Proginė suknelė – ir į bažnyčią, ir ant arklio

„Mano močiutė šią suknelę įsigijo būdama 30-ies, o man dabar 26-eri – panašiai kaip tuomet močiutei. Perduodama suknelę, ji prisakė – jei nepatiks, jokiu būdu neišmesk, grąžink atgal – tokia ji jai buvo brangi“, – pasakojimą pradeda Aušrinė Stanevičienė.

Suknelė, kurią prieš dvejus metus paveldėjo pašnekovė, dabar skaičiuoja daugiau kaip 50 metų ir, nors buvo viena mėgstamiausių močiutės suknelių, vis dar yra nepriekaištingos būklės.

Gretos Kalinauskaitės nuotr. /Aušrinė Stanevičienė
Gretos Kalinauskaitės nuotr. /Aušrinė Stanevičienė

Aušrinei močiutė pasakojo, kad ši suknelė buvo tokia patogi, jog su ja keliaudavo ir į bažnyčią, ir į įvairias šventes, o kartą lankydamasi Gruzijoje, net ant arklio pabuvojo.

„Sakė, kad ją taip netikėtai paėmė už pažastų ir pasodino ant arklio, nufotografavo ir po to jau pasiūlė pirkti nuotrauką. Gaila, bet nuotraukos neturiu, tačiau žinau, jog ši suknelė daug patyrė ir matė, o dabar ir aš tikiuosi pratęsti jos nuotykius“, – šypteli A.Stanevičienė.

Tikisi perduoti iš kartos į kartą

Pašnekovė juokiasi esanti suvalkietė, todėl renkasi pataupyti daiktus. „Kartais reikia pagalvoti ar verta daiktą išmesti, nes jis dar geras. Šios suknelės medžiaga vis dar nėra nudėvėta, tai kodėl gi jos nenešioti?“, – sako A.Stanevičienė. Pašnekovė šiuo metu augina 5 mėnesių dukrelę ir tikisi, jog, šios iniciatyvos paskatina, sugebės suknelę išsaugoti dar vienai kartai.

Nors su močiute pašnekovė gyvena skirtinguose miestuose, tačiau atstumas netrukdo bendrauti.

„Nuolat susiskambiname. Manau, jog bendravimas, išminties perdavimas yra labai svarbus. Iniciatyva „Pažadink močiutės suknelę“ buvo puiki proga dar kartą pakalbėti su močiute ir išgirsti jos istorijas. Sužinojusi, kad dalyvauju su šia suknele, močiutė pradėjo siūlyti ir kitas sukneles, pasirodo turi jų išsaugojusi ne vieną. Buvo puiki proga ir jai prisiminti ir man daugiau sužinoti“, – pasakoja A. Stanevičienė.

Iniciatyva „Pažadink močiutės suknelę“ buvo puiki proga dar kartą pakalbėti su močiute ir išgirsti jos istorijas.

Pašnekovė turi 11 metų jaunesnę seserį, kurią jos pavyzdys taip pat įkvėpė paprašyti močiutės suknelės.

„Močiutė labai patenkinta skambino man pasipasakoti, jog ir seseriai atidavė suknelę. Žinote, vyresni žmonės džiaugiasi galėdami pasidalinti. Nors ir taip turime glaudų ryšį, ši iniciatyva dar labiau paskatino bendrauti“, – sako kaunietė.

Siuvimo mašina „Zinger“ padėjo išgyventi Sibire

Jūratė Bartkuvienė prisimena kaip jos mamytė važiuodama į tremtį, į nežinią, pasiėmė savo siuvimo mašiną „Zinger“, kuri ir padėjo jai su keturiomis mažomis dukromis išgyventi Sibire.

„Dienomis mamytė dirbo kolūkyje o naktimis siūdavo, ši jos profesija mums ir padėjo. Suknelė, kurią dabar vilki mano dukra, pasiūta Sibire 1959 m., audinys vadinosi krepzeržeta. Suknelė, kurią aš vilkiu, siūta dar mano sesei 1968 m., tačiau ją paeiliui dėvėjome visos seserys. O dabar tik aš, retkarčiais, kai būna toks vakarėlio kodas“, – pasakoja pašnekovė.

Gretos Kalinauskaitės nuotr. /Jūratė Bartkuvienė
Gretos Kalinauskaitės nuotr. /Jūratė Bartkuvienė

J.Bartkuvienė neslepia, jog mėgsta kaupti senus vertingus daiktus.

„Aš savo močiutės net nepažinojau, tačiau turiu išsaugojusi jos dvigubas vilnones pirštines, kurios pagamintos XIX a. pab. ir vilnonę skarą. Po ta skara pirmą kartą pasibučiavome su vyru, – romantišką istoriją pasakoja pašnekovė ir priduria, kad svarbiausia, jog ši iniciatyva paskatino bendrauti tarp kartų:

– Gyvenimas dabar toks greitas, žmonės sulindę į socialinius tinklus ir nebėra to tikro ryšio, todėl tokie projektai, kurie skatina bendrauti, yra labai svarbūs. Be tikro, gyvo bendravimo, gyvenimas toks tuščias ir nykus.“

Parodos – keturiuose miestuose

Aštuonių nuotaikingų fotosesijų rezultatus – fotonuotraukas kartu su užrašytomis suknelių istorijomis – iki liepos 19 d. galima apžiūrėti ir perskaityti Vilniaus Akropolio II aukšto fojė.

Liepos 21 d. iniciatyvos organizatoriai kviečia susitikti fotoparodos atidaryme Klaipėdos Akropolyje. Iki vasaros pabaigos ekspozicija aplankys Šiaulius ir Kauną. Rudenį fotoparodos iškeliaus į regionų miestus: Alytų, Marijampolę, Panevėžį.

Gretos Kalinauskaitės nuotr. /Fotoparodos atidarymo Vilniuje akimirka. Iniciatyvos komunikacijos atstovė ir parodos kuratorė Dovilė Vainorė
Gretos Kalinauskaitės nuotr. /Fotoparodos atidarymo Vilniuje akimirka. Iniciatyvos komunikacijos atstovė ir parodos kuratorė Dovilė Vainorė

Fotoparodų atidarymų datos ir vietos skelbiamos „60+ nemokamas žurnalas aktyviems senjorams“ feisbuko paskyroje.

Gabrielės Bražėnaitės nuotr./Fotoparodos atidarymas Vilniuje.
Gabrielės Bražėnaitės nuotr./Fotoparodos atidarymas Vilniuje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų