Galbūt ši istorija bus kaip daugelio, galbūt bus išskirtinė. Praėjo daug laiko, kol pagaliau sulaukiau Jo skambučio. Praėjo beveik metai. Po metų sunku išgirsti balsą žmogaus, kurį kiekvieną rytą įsimyli iš naujo. Bet gal apie viską nuo pradžių...
Buvau dar maža, jauna mergaitė, lakstanti po kiemą ir švytruodama dviem kasytėm. Jis buvo paauglys, mano akimis, jau suaugęs, dailus vyras. Būdama maža, skaitydavau daug pasakų apie princus ir princeses ir kažkodėl nuo mažų dienų jį visada įsivaizdavau, kaip savo princą. Jis juo tapo. Gaila, neilgam.
Nežinau, ar jis pamena tą dieną, kai mane pamatė jau suaugusią moterį, nebe mažą mergaitę. Nežinau, ar jis pamena savo ištartus žodžius, ar jis pamena tą žvilgsnį. Aš prisimenu viską. Tą patį jo žvilgsnį aš įsimyliu kiekvieną dieną iš naujo...
Viskas buvo gerai, kol mes gyvenome ta diena, kol nekreipėme dėmesio į nepalankias mums aplinkybes, kol negalvojome, kiek žmonių mes netektume, jeigu būtume kartu.
Amžiaus skirtumas. Mano tėvai. Draugai. Mes buvome kartu septynis mėnesius, tyliai, ramiai. Niekam nežinant, mes tiesiog džiaugėmės ta paslaptimi. Džiaugėmės vienas kitu. Kada viskas baigėsi? Tada, kai abu supratome, kad mes mylime per daug stipriai ir kad mūsų meilė mus priverstų atsisakyti per daug.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Mano gražuole raudonu paltu, aš visada tave mylėsiu“
Pamenu, kaip buvo sunku stovėti prieš jį ir žinoti, kad tai paskutinis kartas, kai turiu galimybę matyti jo akis, paliesti rankas, jausti jo lūpas, kai galiu paskutinį kartą jį apkabinti. Pamenu įkvėpiau Jo ir tiesiog atsisveikinau, kaip visada tiesiog ištarusi: „Iki greito“...
Sėdėjau mašinoje ir verkiau. Pykau ant savęs, pykau ant viso pasaulio. Pykau ant Jo. Pykau ant gyvenimo. Bet supratau, kad taip bus geriau mums abiem. Klydau.
Po paskutinio mūsų pasimatymo praėjus mėnesiui, neištvėrusi pabandžiau jam paskambinti. Jo telefonas buvo išjungtas. Vėliau sužinojau, kad praėjus porai dienų po mūsų išsiskyrimo, jis išvažiavo. Nepadėjo ir tai. Skaudėjo ir tebeskauda. Žinau, kad skaudės ir toliau.
Aš ieškojau jo visur. Neradau. Stipriai pasikeičiau, nustojau šypsotis, nustojau domėtis viskuo, kas supa mane. Vieną dieną draugė pasakė man tik tiek: „Ženk dideliais, labai dideliais žingsniais į priekį, nežiūrėk į praeitį, tiesiog judėk.“
Jis greitai grįš. Aš vėl jį pamatysiu. Bet nežinau, ar į jį galėsiu žiūrėti su ta pačia meile, kurią jam dabar jaučiu.
Pradėjusi leisti laiką su draugėmis, šiek tiek atsigavau, pradėjau į viską žiūrėti kitaip, bent jau iki tol, kol sulaukiau Jo skambučio. Mūsų pokalbis buvo paprastas – tiesiog elementarūs klausimai, kaip sekasi, kaip laikaisi, pasiilgau... Vis dėlto svarbu ne tai, apie ką mes kalbėjome, o tai, kaip kalbėjome. Tyliai. Ramiai. Ir tas jausmas, po tiek laiko girdėti balsą žmogaus, kurį vis dar mylėjau...
Buvo sunku, skaudu, bet žinojau, kad jau pats laikas judėti į priekį.
Jis greitai grįš. Aš vėl jį pamatysiu. Bet nežinau, ar į jį galėsiu žiūrėti su ta pačia meile, kurią jam dabar jaučiu. Galbūt dauguma žmonių galėtų atsisakyti visko dėl meilės, bet aš – ne. Man reikėtų atsisakyti šeimos. Juk mes visi puikiai žinome, kad gali palikti mylimieji, kad gali palikti draugai, bet pripažinkime, kad ir kiek kartų mes krisime, kad ir kiek kartų suklupsime, nuo mūsų šeima niekada nenusisuks. Todėl aš ramia sąžine, bet labai neramia širdimi, jo atsisakau.
Turiu šalia žmogų, kuriam iš tikrųjų rūpiu, kuris mane sparčiais žingsniais vedasi su savimi į priekį. Ar aš laiminga? Taip. Ar mylima? Taip. Ar mylinti? Ne.
Mylinti, bet ne tą žmogų. Aš tikiu, kad pamilsiu ir jį. Labai tikiu. Nors meilė mano svajonių princui amžinai išliks mano širdyje. Aš ir toliau kiekvieną rytą jį įsimylėsiu iš naujo, visuomet jį prisiminsiu, širdyje jį laikysiu kaip mažytę savo paslaptį.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Karščiausia naktis, kurios niekada nepamiršiu“
Gaila, kad kartais meilei iškyla kliūčių – kartais per didelių. Bet juk toks gyvenimas. Aš tikiu, kad man pasiseks, kad aš eisiu ir toliau dideliais žingsniais į priekį ir kad ilgam laikui nesustosiu prie jo net ir tada, kai jis sugrįš... Labai to tikiuosi.
Norėčiau visiems palinkėti mylėti taip stipriai, kad kiekvieną rytą savo žmogų pamiltumėte iš naujo. Linkiu, kad tas žmogus visuomet būtų šalia jūsų ir kad jūsų laimei niekuomet nekiltų kliūčių. Linkiu mylėti ir būti mylimiems!
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai www.loccitane.lt įsteigtą prizą – taukmedžių sviesto rinkinį, puoselėjantį odą nuo galvos iki pirštų galiukų (rinkinyje rasite populiariausius „L‘occitane“ produktus: rankų kremą, pėdų kremą, muilą, kūno losjoną ir rankų prausiklį). Prizo vertė – 179 Lt / 51,84 eur.
Taukmedis žinomas kaip medis, turintis labai daug naudingų savybių. Iš taukmedžių riešutų išgaunamas sviestas – labai riebus ir nuostabiai universalus odos priežiūros produktas, kuris giliai įsiskverbia, pamaitina ir saugo odą. „L‘occitane“ pavyko perkelti jo drėkinamąsias savybes į daugumą savo produktų ir užtikrinti ypač švelnią, išskirtinę sausos odos priežiūrą.
Išgyvenote (ne)laimingą meilę, atsidūrėte painiame meilės trikampyje, su visomis smulkmenomis prisimenate kūdikio gimimą, o galbūt norite išpasakoti savo patirtą gyvenimo tragediją? Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@zlg.lt, portale publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
