– Jis mane myli tokią, kokia esu, – sakydavau savo draugei, kuri vis kritikavo ir kritikavo mane dėl mano apvalokos figūros ir be paliovos ragino pradėti sportuoti arba bent jau laikytis dietos. Kokios dar dietos?! Juk valgiau tikrai ne daugiau nei ji, tik jai kažkodėl niekas „nėjo į kūną“.
Namuose buvau pikta, nekantri, irzli, o darbe tapdavau tarytum kita moterimi – besišypsančia, švelnia, jautria.
Taip, ir pati mačiau, kad po kiekvienos žiemos reikia pirkti vis naujus sijonukus – atėjus pavasariui į senuosius paprasčiausiai nebeįlendu. Bet buvo visai smagu atsinaujinti, tad nekreipiau dėmesio į tuos kasmet priaugančius kilogramus. Vis dėlto du plius du, o tada dar du ir – per keletą metų susidarė nemažas papildomų kilogramų kiekis. Vis dėlto vyras vis tiek sakydavo, kad esu jam graži. Juokdamasis gnybtelėdavo į šoną, pliaukštelėdavo per užpakaliuką ir džiaugdavosi glamonėdamas arba jaukiai apsikabindamas prieš miegą.
Ir viskas būtų buvę gerai, jei ne tas naujas kolega, vieną gražią dieną išdygęs biure visu savo gražumu. Visos net atsilošėme – tikras Bradas Pittas!
Visa laimė, kad jis gavo atskirą kabinetą viršininko pašonėje, ir mes retai jį galėdavome pamatyti – priešingu atveju būtų labai sulėtėjęs viso mūsų skyriaus darbo tempas....
Rytais, kai ateidavome į darbą, naujasis kolega už uždarų durų jau krebždendavo popierius, o kai išeidavome, palikdavome jį vis dar besidarbuojantį. Neiškišdavo nosies net per pietų pertrauką. Per visą savaitę taip ir neturėjome progos nei susipažinti, nei pasikalbėti.
Antrą savaitę neištvėrėme: padarėme kavos ir pasibeldėme į jo kabineto duris – jis mielai prie mūsų kompanijos prisijungė. Bendromis jėgomis, gerdamos tą pirmąją bendrą kavą, išpešėme iš jo gana daug asmeninio pobūdžio detalių.
Sužinojome, kad studijavo Kembridže, keletą metų dirbo Stokholme, kad puikiai kalba ne tik angliškai, bet ir švediškai, yra plaukimo sporto meistras, laisvalaikį leidžia kuo toliau nuo kompiuterio, gamtoje, o mergina – švedė – liko Stokholme.
Jaunosios kolegės, pro akis praleisdamos ilgesingą vaikino žvilgsnį, net lengviau atsiduso: vadinasi, nevedęs... O mergina už devynių jūrų, devynių marių – nedidelė kliūtis.
Bet naujasis kolega Domas parūpo ne tik jauniklėms. Net ir mes, šeimų moterys, ganėme jį akimis, tarytum, nusimetusios įsipareigojimų, rūpesčių ir metų naštą, nerūpestingai čiauškėjome ir juokėmės dabar jau kiekvieną dieną drauge su juo gerdamos kavą.
Kiekviena stengėmės sužavėti Domą išvaizda, sąmoju, požiūriu į gyvenimą – net jei reikėjo jį pateikti visiškai priešingą tikriesiems įsitikinimams. Tik bėda, kad jam jokios mūsų pastangos nedarė nė menkiausio įspūdžio: jis neaikčiojo, nė į vieną iš mūsų nežiūrėjo ne tik vylingai, bet ir bent kiek labiau susidomėjęs. Tiesiog pasijuokdavo drauge su mumis tą trumputę kavos pertraukėlę ir vėl pradingdavo už savo kabineto durų.
Žinojau, kad jei kuriai nors iš mūsų ir nusišypsotų laimė sužavėti Domą, tai tikrai būčiau ne aš. Ištekėjusi trisdešimtmetė, dviejų vaikučių mama, Rubenso paveikslų moters tipas jaunučių laibakojų gazelių apsuptyje. Bet vis tiek jis man krito į akį ir širdį.
Krito taip, kad, rodėsi, be jo negalėtų nei prasidėti, nei pasibaigti mano diena. O kartais taip įsisvajodavau, kad net atsukdavau savo dėmesingajam, švelniajam vyrui nugarą – man tapo nebemieli jo prisilietimai... Ir pats gyvenimas tapo nelabai mielas.
Namuose buvau pikta, nekantri, irzli, o darbe tapdavau tarytum kita moterimi – besišypsančia, švelnia, jautria. Žinojau, kad visa tai neprotinga, nenormalu, nelogiška, nepadoru, bet vis tiek negalėjau išmesti iš galvos Domo – jis dieną naktį kaip koks kinivarpa graužė mano mintis ir brovėsi į sapnus.
Praradau apetitą. Pradėjau daugiau dėmesio skirti savo išvaizdai. Ir – o stebukle! – atėjus pavasariui paaiškėjo, kad sijonukai, kuriuos dėvėjau rudenį, man gerokai per platūs! Negalėjau patikėti savo akimis!
Aš tapau lieknesnė, dailesnė! Man buvo malonu, einant gatve, vis užmesti akį į vitrinas, bet ne pasižvalgyti į siūlomas prekes, o pasigėrėti savimi! Iš tos laimės net Domas iš galvos išgaravo.
Pradėjau daugiau dėmesio skirti savo išvaizdai. Ir – o stebukle! – atėjus pavasariui paaiškėjo, kad sijonukai, kuriuos dėvėjau rudenį, man gerokai per platūs!
Pajutusi džiaugsmą keistis, suradau savyje jėgų atsisakyti pyragėlio, šokolado, kepsnio. Pajutau malonumą kramsnoti salotas, graužti morkas, gerti šviežias sultis. Ir jau po pusmečio pradėjau gailėtis, išmetusi visus sijonukus, į kuriuos netilpau prieš dvejus ir net trejus metus – man prireikė visais dviem dydžiais mažesnių drabužių!
Ilgainiui iš Rubenso laikų putlutės tapau ilgakoje gazele...
Bet Domas vis tiek nekreipė į mane dėmesio. Tik aš dėl to jau nė kiek nesikrimtau. Rūpinausi ir džiaugiausi savimi, mylėjau save. O širdyje dėkojau Domui už postūmį keistis.
Vieną dieną visiškai netikėtai į mūsų biurą atėjo moteris, nešina kaspinu papuošta dėžele. Didelė, stamboka, neišvaizdi... Net, sakyčiau, dramblota. Atrodė, lyg kas būtų įnešęs į biurą nereikalingą, nederantį, griozdišką baldą.
Prakalbo angliškai – ieškojo Domo. Pasirodo, tą dieną buvo jo gimtadienis. Ir ta susitaršiusi šviesiaplaukė apsmukusiais džinsais ir nutįsusiu megztiniu buvo ne kas nors kitas, o iš Stokholmo atvykusi jo mergina.
Visos net loštelėjome. Pasirodo, išvaizda, dėl kurios taip stengėmės, Domui buvo visiškai nesvarbi. Bet aš vis tiek laiminga, kad pasikeičiau.
Matau, kad dabar net ir vyras į mane žvelgia kitu žvilgsniu. O draugė vis klausinėja, kas gi tas paslaptingasis, privertęs mane iš meilės sudžiūti...
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „Dove“ įsteigtą prizą – gilaus drėkinimo „Cashmere Comfort“ kūno priežiūros rinkinį. Gilaus drėkinimo liniją sudaro: rankų kremas, kūno losjonas ir kūno sviestas.
Naujosios „Dove Cashmere Comfort“ serijos gaminiai praturtinti taukmedžio ir kakavos sviestais, skirti labai sausai odai puoselėti. Ši linija buvo sukurta bendradarbiaujant su pirmaujančiais grožio specialistais iš viso pasaulio. Kuriant kolekciją didžiausias dėmesys skirtas Cell-Moisturisers technologijai, kuri skatina odos regeneraciją bei palieka odą visiškai sudrėkintą.
- Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su redakcija adresu konkursai@ji24.lt.
- Norime informuoti, kad prizus atsiimti galima ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
