Su pirmuoju rimtu savo vaikinu susipažinau būdama antrame kurse. Kadangi tai buvo pirmi rimti santykiai, neįsivaizdavau, kokia moteris aš esu. Identifikavau save tik kaip atsipalaidavusią, linksmą kompanijos sielą, gana mielą ir neatsisakančią padėti draugę, o kokia aš esu ir galiu būti santykiuose su vyru, nežinojau. Teko atrasti save.
Tai neturėjo nieko bendro su meile, už mudviejų iškreiptų santykių slėpėsi visai kiti dalykai.
Jis buvo labai sunkaus charakterio žmogus – uždaras, neatidus, nesukalbamas ir neatsižvelgiantis į kitų nuomonę, kompleksuotas, tačiau jautėsi esąs pats geriausias.
Mane laikė savaime suprantamu dalyku, įvardijo kaip perspektyvią ir patogią alternatyvą. Visgi aš kažkaip sugebėjau jį įsimylėti.
Taigi, man teko išmokti būti nuolankia, pasiaukojančia, prisitaikančia, gerbiančia, praleidžiančia pro ausis, išklausančia ir nesiskundžiančia savo problemomis. Tiesą sakant, šios savybės ir taip buvo man būdingos, tačiau mudviejų santykiuose tai peržengė visas ribas – tapau nuo jo priklausoma auka.
Dabar, žiūrėdama atgal, matau, kad visa tai padėjo man išaugti į save gerbiančią, pasitikinčią ir gerą moterį, tačiau tuomet jaučiausi sutrikusi.
Aukojau jam visą save, bet jam to neužteko – jis nuolat žvalgėsi į kitas, negana to, vadino mane nepatrauklia ir liepė stengtis daugiau. Ir taip, žinoma, jis naudojo smurtą, tiek psichologinį, tiek fizinį. Bet aš, kaip ir visos kitos moterys, kurios nesąmoningai tampa aukomis (tenka pastebėti, kad tai vyksta labai dažnai), galvojau, kad labai jį myliu ir kad neištverčiau, jei jis mane paliktų.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Mylėjau tave mums dar nesusitikus“
Žinau, kad turėjau ir kitą pasirinkimą – galėjau viską mesti, užuot žeminusis. Tačiau tik dabar, kai žvelgiu iš šalies, galiu būti tokia sąmoninga ir atidi, o tuo metu man reikėjo visų tų skaudžių išgyvenimų – tai neturėjo nieko bendro su meile, už mudviejų iškreiptų santykių slėpėsi visai kiti dalykai.
Mes išdavėm vienas kitą kelis kartus, susitaikėm, jis manimi manipuliavo, aš jam melavau... Žodžiu, meilės čia nebuvo, tik kažkoks sunkus ir labai susiraizgęs iškreiptų emocijų kamuolys.
Mes išdavėm vienas kitą kelis kartus, susitaikėm, jis manimi manipuliavo, aš jam melavau... Žodžiu, meilės čia nebuvo, tik kažkoks sunkus ir labai susiraizgęs iškreiptų emocijų kamuolys, kurį privalėjom išraizgyti, kad galiausiai atrastume patys save.
Po kiek laiko pasiekiau dugną – mano gyvenimas buvo apšlakstytas vien tik ašaromis ir alkoholiu. Gėriau kasdien, kad galėčiau išbūti su juo, verkiau kasdien, nes suvokiau, kad nebegaliu. Vėliau pradėjau stotis ant kojų, nes tik pasiekus dugną – yra nuo ko atsispirti. Nustojau gerti. Pradėjau mąstyti, ieškoti atsakymų knygose, seminaruose.
Pradžoje keičiau save, tikėjausi, kad santykius galima išgelbėti, jei aš labai labai pasistengsiu. Taip buvo rašoma knygose. Taikiau įvairias strategijas, bet iki šiol nežinau, ar kažką dariau ne taip, ar tiesiog yra žmonių, kuriems šios strategijos netinka.
Praėjo treji metai, ir niekas iš jo pusės nepasikeitė. O aš tapau stipresnė, tad nusprendžiau, kad pakeisti situaciją galiu tik vienu būdu – aš jį palikau.
