Buvo liepos 29-osios rytas. Klausydama savo mėgiamos dainos, lėtai linguodama klubais ji pravėrė lauko duris ir suraukė kaktą nuo netikėtai užklupusių saulės spindulių. Aromatingos, balintos kavos gurkšnį palydėjo tirštas nikotino kamuolys. Cigaretė smilko, lengvas pietų vėjas kedeno šviesius jos plaukus, o strazdanų nusėtas veidas švytėjo. Malonią akimirką sudrumstė trumpas telefono signalas. Širdies plakimas nejučia padažnėjo. Ji žinojo, kad išlavinta nuojauta jos neapgaus ir šį kartą, todėl virpančiomis rankomis paėmė telefoną. Ekrane pasirodęs adresato vardas jos mintyse kaskart sukeldavo sąmyšį ir baimę, tačiau tik sau pačiai ji nenorėdama drįso pripažinti, kad visa tai ją jaudino.
– Labas rytas, mano princese. Kaip miegojai?
– Labas, labas. Ačiū, gerai, o kaip pats?
– Sapnavau Tave, taigi net pabusti nenorėjau, pati supranti.
– Taip tap, tik nepradėk. Pakalbėti visuomet sugebi.
– Jei tik norėtum, parodyčiau, kad ne tik kalbėti sugebu.
Kelias minutes ji sėdėjo it statula, beviltiškai bandydama sutramdyti gerklėje besikaupiantį gniužulą. Ir kojas, kurios drebėjo, ir skruostus, kurie vis kaito, mintis ir jaudulį, mat jie visiškai atsisakė jos klausyti. Prisidegusi dar vieną cigaretę, ji pratęsė pokalbį:
– Paklausyk manęs, aš šitaip nebegaliu. Arba mes susitinkame ir rimtai apie viską pasikalbame, arba pamirštame ir vienas su kitu atsisveikiname.
– Supratau. Šiandien vakare Tave paimsiu, gerai?
– Atvažiuok pas mane. Pavaišinsiu kava ir pasikalbėsime.
– Ne, aš Tave pasiimsiu, 19.00 būk pasiruošusi. Būk gera, nors kartą nesiginčyk.
– Gerai.
– Bučkis, karalaite.
– Ir Tau bučkis.
– Kur?
– Į žandą.
– Ne. Į kaklą.
– Ne!
– Taip.
– Na gerai, gerai, į lūpas.
– Va, šaunuolė mano. Bučiukas, iki!
Kiekvienas gyvenime sutiktas žmogus, turi misiją. Vieni atneša pamoką, kiti – tampa palydovais, tačiau kiekvienas palieka pėdsaką. Vieni tokį, kurį vėjui papūtus, užneša smėlis, o kitų nepaslėps nė didžiausios audros. Jai atrodė, kad šio vyro misija – ją užgrūdinti. Kaskart, kai jos gyvenimas ima tekėti sava vaga, jis kaip perkūnas iš giedro vasaros dangaus ima ir viską sujaukia. Ji nė nepajuto, kaip laikrodžio rodyklė perlipo vidurdienio slenkstį, tačiau išsekusi nuo minčių nusprendė užmerkti akis ir pasnausti. Laikrodžio rodyklės mušė vieną valandą po kitos. Ji įmigo.
Veidrodyje pasirodė bronzinės odos mergina. Pašiauštos plaukų šaknys, ilgos ir tamsios blakstienos ir putlios, blizgiu patobulintos lūpos. Ji atrodė laiminga. Persikinės spalvos suknelė, nerti batai ir melsvas, džinsinis švarkelis pabrėžė jaunos, žvalios ir savimi pasitkinčios merginos įvaizdį. Tokia ji ir buvo. Tuom jį ir traukė.
Įsėdusi į mašiną ji padovanojo jam kuklią, koketišką šypseną. Ryžtingas ir užtikrintas žvilgsnis slėpė prakaituojančius delnus ir virpančią širdį.
– Labas, mažoji. Gražiai atrodai.
– Sveikas, ačiū, aš visada gražiai atrodau, – it mėgindama jam įkasti ištarė ji. Jie visuomet taip bendravo.
– O Tu nesikeiti. Važiuojam?
– Taip.
Stebėdama pravažiuojančias mašinas, nuostabiu oru besidžiaugiančius žmones, ji neištarė nė žodžio. Tylėjo ir jis. Ji puikiai žinojo, kas dedasi jo viduje. Žinojo, kad sublogęs jos kūnas, dailiai įdegęs kaklas varė jį iš proto. Jis niekada to neslėpė. Išlipus iš mašinos aplink matėsi tik margos žydinčios pievos ir mirgantis, skaidrus vanduo. Šį kartą jie buvo keturiese: jis, ji, nuostabus gamtos peizažas ir vis dar tramdoma, laukinė aistra. Ilgai žiūrėjęs jai į akis, jis prabilo:
– Ar galiu Tave apkabinti?
– Juk mes atvažiavome pasikalbėti.
– Taip ir yra, tačiau pirmiausia noriu Tave apkabinti.
Jis buvo gudrus, ir ji tai žinojo. Lygiai taip pat kaip ir faktą, kad jis ją dievino, saugojo ir puoselėjo. Jos jaunas kūnas, švytintis veidas ir pasitikėjimas savimi buvo jo jaunystės eliksyras. Labiau už viską jis troško ją turėti, geidė jos, tačiau būdamas santūrus, jis džiaugėsi tiesiog galėdamas ją apkabinti. Ji buvo jo princesė, jo mažoji karalaitė, didžiausia jo silpnybė. Nepaisant to, gyvenimas it bausdamas tarp jų pastatė geležinius vartus, kurių nė vienas nedrįso atrakinti.
– Tai ar leisi Tave apkabinti?
Pažįstama šypsena, lūpos ir smakras buvo visai arti. Ji įkvėpė malonaus jo aromato, jis suspaudęs ją glėby panardino savo pirštus į jos plaukus. Dar niekada ji nesijautė tokia saugi, o jis toks brangus. Metų skirtumas ištirpo, dangus nusidažė rožine spalva, mintis ir kūnus palaipsniui kaustė taip ilgai malšinta aistra. Jie nesikalbėjo. Regis, žodžiai nebuvo būtini. Ši taip laukta akimirka turėjo būti tobula ir amžina. Galbūt ji tokia ir buvo, o galbūt ne. Sąžinės balsas buvo duslus, tačiau įkyri mintis neišėjo iš jos galvos: namuose jos laukė...
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame „Cascada“ (www.trind.lt) įsteigtą prizą – „Trind“ nagų priežiūros rinkinį su keratinu.
Rinkinį sudaro: atstatomasis nagų balzamas su keratinu, apsauginis nagų lakas su keratinu ir odelių balzamas. Rinkinio vertė – 108 Lt.
Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
Išgyvenote (ne)laimingą meilę, atsidūrėte painiame meilės trikampyje, su visomis smulkmenomis prisimenate kūdikio gimimą? Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@zlg.lt, portale publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti prizais.
