Nebūčiau sutikusi su mintimis, kad vienas kito meilę paversim begaline tuštuma, niekada nebūčiau patikėjusi, kad liausimės vienas dėl kito kraustytis iš proto, kad galėsim be jokio jausmo apsitverti tokia tyla, tokiu išsvajotu abejingumu, tokia trokštama laisve. Būčiau priešinusis iki negalėjimo, jei kas nors būtų man pasakęs, jog nebenorėsiu tavęs šalia, kad nemirsiu iš tavo bučinių, glamonių troškulio, kad nemirsiu iš troškimo nors sekundei sugrįžti į tą akimirką, kai geismas valdė mūsų kūnus.
Nebūčiau patikėjusi, kad kažkada leisim vienas kitam pagalvoti, jog mudu būsim svetimi, tokie svetimi, kad, rodos, niekada net nebuvom vienas kito gyvenimu.
Tu nežinai, kaip man gera, kai nėra tavęs šalia, nežinai, kaip ilgai svajojau apie šitą tylą, kuri jau tiek laiko spengia ausyse, ir aš nenoriu jos nutraukti, nenoriu, kad ją drumstų tavo balsas, kvėpavimas, alsavimas, tavo žingsnių aidas, tavo judesių šnaresys.
Tu net nenumanai, kokia viena aš jaučiuosi ir kaip iš tiesų tos vienumos bijau. Tu nežinai, kiek dialogų mano galvoje kas dieną skamba. Nežinai to vienintelio klausimo, kurio taip ir nespėjau tau ištarti ir nežinai, kiek kartų jo vis tavęs klausiu, žvelgdama į savo atvaizdą languose, vandenyje, veidrodžiuose, prisiminimuose.
Tu net nenumanai, kaip man savęs negaila. Negaila nė vienos kūno, sielos vietelės, nė vienos savo vidaus kertelės, kurią taip neapgalvotai tau dovanojau, dalinau it saldainius vaikučiams per Kalėdas.
Tu nežinai, kiek naktų žiūrėjau į dangų traukdama į plaučius nuodus, kurie mane glostė, guodė, ramino, kurie leido patikėti, jog pagaliau padariau vienintelį tinkamą sprendimą, kuris man reiškia tiek daug ir tuo pačiu yra pats nereikšmingiausias įvykis, kurio nepažymėjau jokioje savo atsiminimų lentynėlėje.
Nepamenu datos, kada išėjai, nepamenu vietos, kurioje mudu tapom niekas vienas kitam, nepamenu to jausmo, kai kvėpavau ir jutau augančią meilę mano. Tavo. Mūsų širdyse.
Nepamenu paskutinio bučinio. Žvilgsnio. Apkabinimo.
Paskutinio žodžio, kuris virpintų mano sielą, kuris verstų mano širdį plakti begalybę kartų greičiau, nepamenu, kada iš jaudulio prakaitavo delnai, kada paskutinį kartą sustingau iš malonumo tave pamačiusi.
Pamenu tik viena. Pamenu tik tai, po ko tą pačią akimirką tave ištryniau iš savo gyvenimo. Tai buvo vienintelė, tokia vaikiška kvaila frazė „gal biškį ir myliu“.
Nejau iš tiesų visa tai, ką taip sunkiai kūrėm, tau nieko nereiškia? Ir kaip tu taip sugebėjai sugriauti tai, dėl ko šitaip kovojai?
Ir nors daugybę dienų tikėjausi, kad pasibelsi į mano duris, aš žinojau ir dabar tvirtai žinau – neleisčiau tau brautis į mano širdį, neleisčiau tau liestis prie mano kūno, neleisčiau užmegzti akių kontakto. Leisčiau tik viena – leisčiau sau pagaliau ištarti tą ramybės neduodantį klausimą: nejau iš tiesų visa tai, ką taip sunkiai kūrėm, tau nieko nereiškia? Ir kaip tu taip sugebėjai sugriauti tai, dėl ko šitaip kovojai? Aš niekaip negaliu tavęs suvokti.
Atrodo, tiek metų praleidau su tavimi, tiek valandų žiūrėdavau į tave miegantį, valgantį, žaidžiantį tuos vaikiškus žaidimus, pasakojantį savo dienos įvykius, skaitantį mano tau rašytus laiškus, žiūrintį į mane savo mėlynomis akimis ir besišypsantį ta velniukiška šypsena... Kaip aš nesuvokiau, kad tu toks. Toks skirtingas, toks netikras, toks šaltas ir abejingas.
Tiesiog negaliu suvokti – kas nutiko tavo širdyje? Koks virsmas tavyje įvyko, kad šitaip pasikeitei? Neklausiu, kodėl, nes atsakymų variantų turiu galybę ir jų man pakanka, bet – kaip galėjai leisti mus palikti praeityje? Tiesiog kaip? Juk buvome lyg vienas kūnas, viena širdis. Vienas kumštis. Lyg visa ko visuma. Iš tiesų juk mes buvom tokie beprotiškai laimingi. Netikiu, kad man melavai, nes šitaip ilgai ir taip tikroviškai meluoti neįmanoma.
Aš noriu tik vieno atsakymo ir tada pažadu – galutinai tave paliksiu tame žodyje „Praeitis“, nes tik ši draugystė mane išmokė netikėti, jog amžinybė egzistuoja. Ji melas, žiaurus melas.
Aš dėkinga tau už kiekvieną sekundę, kurioje buvai, ir nuoširdžiai tikiu, kad mane ir tave dar aplankys tie jausmai, kurie niekada neprimins mums vienas kito.
Tikiu, kad tau manęs niekada nesinorės turėti šalia. Tikiu, kad rasiu atsakymą į tą man ramybės neduodantį klausimą ir tikiu, jog tada tave galutinai paleisiu, pamiršiu ir giliai giliai palaidosiu kape, ant kurio niekas neateina uždegti žvakutės...
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „Dove“ įsteigtą prizą – plaukų priežiūros produktų rinkinį „Regenerate Nourishment“.
„Dove Regenerate Nourishment“ produktų sudėtis praturtinta vertingais jūrų dumblių ekstraktais bei keratino kompleksu, kurie padeda atkurti net itin nusilpusius plaukus.
Komplekso sudėtyje esantys keratino baltymai padeda apsaugoti plaukus nuo lūžinėjimo ir kenksmingo aplinkos poveikio, suteikia jiems daugiau elastingumo. Vertingi raudonųjų jūros dumblių ekstraktai padeda atkurti pažeistų plaukų struktūrą ir sustiprina juos.
Rinkinį sudaro: šampūnas, kondicionierius, plaukų kaukė ir aliejukas.
- Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su redakcija adresu konkursai@ji24.lt.
- Norime informuoti, kad prizus atsiimti galima ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
