Aplinkiniai mane dažnai vadina stipria. Taip, turbūt aš stipri. Sustiprėjau tada, kai pačios nuostabai, nepalūžau dėl likimo siųstų ir, atrodo, nepakeliamų išbandymų.
Dabar žinau – viskas priklauso tik nuo manęs, nuo mano norų ir pastangų. Žinau, kad ir ateityje galėsiu įveikti visus sunkumus, jei... tik to norėsiu.
„Tu šaunuolė“, – bandydama išspausti šypseną ištariu sau prieš veidrodį. Vis dėlto mane išduoda akys. Nepaprastai liūdnos jos apnuogina mano sielos gelmes. „Tu pavargai, labai pavargai“, – tyliai sušnabžda jos man.
Tai visiškai tiesa. Taip, aš pavargau. Pavargau nuolat stengtis būti stipri ir gyventi be Tavęs. Išdavikė ašara nurieda skruostu, o su ja grįžta ir visi prisiminimai...
Esu tik moteris, be galo Tave mylėjusi moteris. Nuo akimirkos, kuri visiškai pakeitė mano gyvenimą, praėjo jau nemažai laiko, bet skausmas vis dar neišnyko. Žinau, kad širdį man skaudės visada, nes manau, kad mūsų meilė buvo tikra ir amžina.
Keista, kaip stipriai neįvertiname mylimų žmonių, kol turime juos šalia. Kol galime apkabinti, prisiglausti ir pasakyti, kiek daug jie iš tiesų mums reiškia. Įvertiname juos tik tada, kai jau būna per vėlu – kai jie nusisuka, išeina arba iš mūsų gyvenimo būna išplėšti negailestingo likimo piršto...
Aš iki šiol laukiu, kol Tu ateisi, kol man paskambinsi ar parašysi. Iki šiol stebiu visas pravažiuojančias mašinas, tikėdamasi nors vienoje jų išvysti Tave. Tik akimirką viso to tikiuosi, kol galiausiai, grįžusi į realybę, aš suprantu, kad to niekad nebus.
Nebus Tavo juoko, kalbų, nebeišgirsiu jau Tavo žingsnių ir neišvysiu to žvilgsnio, iš kurio suprasdavau, kad nori su manimi viena pasidalyti savo paslaptimi. Žinau, kad Tavęs jau niekad nebus.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Padėkos žodis, kurio jis jau nebeišgirs“
Buvome keista pora – negalėjome nė sekundės ištverti vienas be kito, bet savo jausmus laikėme tik sau, nedemonstravom jų aplinkiniams.
Dabar, žengdama mūsų praeities keliais, prisimenu, kiek daug mes patyrėme. Tiesa, buvo visko: ir pykčių, ir ginčų. Juk tai normalu – kaipgi be jų... Tiesiog buvai toks žmogus, kuris sugebėdavo mane išvesti iš kantrybės, bet aš pykdavau, o tu – juokdavaisi, bandydamas prajuokinti ir mane.
Nedaug artimų žmonių žinojo apie mūsų draugystę, bet tie, kas žinojo, nuolat kartodavo, kad esame vienas kitam sutverti.
Buvome keista pora – negalėjome nė sekundės ištverti vienas be kito, bet savo jausmus laikėme tik sau, nedemonstravom jų aplinkiniams. Sakydavome, kad mes – tik draugai, o slapčiomis ieškodavome vienas kito rankos...
Kiek mes daug planavome, kiek vilčių dėjome į savo ateitį. Svarstėme, kur būsime vėliau, ką veiksime, kaip gyvensime. Deja, mes planavome, o likimas paslapčia juokėsi...
Planavome kartu apsigyventi, net paprašei, kad tėtis nupirktų mums butą. Tu kruopščiai ruošeisi ateičiai, tvarkeisi gyvenimą, dirbai savo tėvo versle ir nuolat man įrodinėdavai, kad tikrai gali man parūpinti puikią ateitį.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Aš ir toliau kiekvieną rytą įsimylėsiu tave iš naujo“
Visuomet manimi rūpinaisi, net prieš užmigdamas nenorėdavai manęs paleisti. Vis prašydavai, kad prisiglausčiau arčiau ir apkabinčiau. Sakydavai, kad visą naktį nori mane jausti šalia savęs. Net jei besivartydama ir nutoldavau nuo tavęs, jausdavau, kaip po visą lovą manęs ieškodavai, o suradęs, vėl stipriai mane prie savęs prispausdavai.
Su Tavimi patyriau išties daug nepaprastai gražių akimirkų. Pažadu Tau – aš niekada jų nepamiršiu.
Nepamiršiu ir to, ką jutau, kai sužinojau, kad Tavęs netekau. Netekau visiems laikams. Viduje jutau begalinį skausmą. Ašaros krito viena po kitos, rodos, pati girdėjau, kaip stipriai pradėjo plakti širdis. Maniau, ji tuoj iššoks iš krūtinės, negalėdama susitaikyti, kad Tavęs nebėra.
Nuo tos dienos praėjo jau metai, bet mano meilė Tau nė kiek nesumažėjo. Visi man kartoja, kad gyvenimas tuo dar nesibaigė, kad reikia gyventi toliau. Taip, aš gyvenu, kiekvieną rytą aš atsikeliu, einu į darbą, grįžtu namo... Slepiu nuo visų, kad iš tiesų man nėra viskas gerai, kad man vis dar skauda, o laikas žaizos dar net nepradėjo gydyti...
Žinau, kad niekada nebūsiu tokia, kokia buvau. Net nežinodamas, Tu išsinešei dalį mano širdies. Bandau Tave paleisti, nelaikyti šalia savęs mintimis, bet likimas lyg tyčia vis primena Tave.
Kas savaitę prie šalto Tavo paminklo padedu puokštę baltų rožių ir visuomet mintyse sau kartoju: „Matyt, Dievui prireikė dar vieno Angelo“...
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „L'occitane“ įsteigtą prizą – pavasariu ir svaiginančiais aromatais alsuojantį vyšnių žiedų duetą. Rinkinį sudaro:
- Vyšnių žiedų dušo želė (250 ml)
- Vyšnių žiedų kūno losjonas (250 ml)
Rinkinio kaina: 37,07 € / 128,00 Lt
Turite kuo pasidalyti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
