Baigusi studijas, ilgai negalėjau rasti širdžiai mielo ir neblogai apmokamo darbo. Todėl, aplaistyta graudžiomis tėvų ašaromis, susikroviau lagaminą ir tarytum pasakoje patraukiau į pasaulį laimės ieškoti.
Mane priglaudė Kopenhaga: gyvas, šiuolaikiškas ir spalvingas miestas. Iš karto pasijaučiau jame tarytum namuose. Darbas, tiesa, neatitiko mano išsilavinimo ir su juo siejamų lūkesčių, tačiau guodžiau save, kad tai vis dėlto geriau negu nieko.
Be to, kiekvienas minusas turi pliusų: užvėrusi fabrikėlio, kuriame darbavausi, duris, būdavau visiškai laisva, atsiribojusi nuo minčių apie darbą, o algos net ir nesistengiant taupyti užteko ir pragyvenimui, ir pramogoms, ir pasidėti „juodai dienai“, nors šiaip jau iš prigimties esu optimistė, ir toks taupymo būdas man nelabai patinka, mieliau kaupiu pinigus atostogoms ar kelionei.
Vos spėjusią naujoje aplinkoje apšilti kojas vieną gražią dieną mane pasikvietė viršininkas. Nelabai drąsiai įžengiau į jo kabinetą, bet dar labiau sutrikau, kai jis prakalbo... daniškai. Nė žodžio nesupratau, ką jis man sako.
Pamatęs mano sutrikimą, viršininkas nusijuokė ir puikia anglų kalba paaiškino, kad mūsų susitikimo tikslas yra aptarti, kada aš galėsiu pradėti lankyti danų kalbos pamokas, nes dirbant jo įmonėje reikėtų bendrauti ne angliškai, bet daniškai.
Nenustebau. Žinojau, kad teks laužyti liežuvį ir vieną gražią dieną geriau ar blogiau prabilti daniškai. Todėl net apsidžiaugiau, kad man neteks pačiai ieškoti mokyklos, derinti užsiėmimų laiko: viskas bus padaryta už mane. Taigi, jau kitą savaitę, nešina sąsiuviniu, nupėdinau į pirmąją savo danų kalbos pamoką.
Klasėje mūsų buvo nemažai. Šviesiaodžių šiauriečių, juodaodžių afrikiečių, siauraakių azijiečių, jaunuolių ir pagyvenusių žmonių. Atsisėdau greta merginos, labai jau atvirai demonstruojančios savo privalumus, ir jaučiausi greta jos tarytum pilka pelytė, tačiau bėgant laikui tai nesutrukdė man sulaukti vaikinų dėmesio. Vienas jų, prisistatęs Tomo vardu, pradėjo rodyti man atvirą simpatiją.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tikra istorija. „Moterys, įsidėmėkite: jei be priežasties gaunate gėlių, priežastis vis dėlto yra“
Angliškai abu kalbėjome prastokai: dažnai pritrūkdavome žodžių, todėl tekdavo pasitelkti į pagalbą akis, gestus, mimiką. Neretai į mūsų pokalbius įsiterpdavo ir grupės bičiuliai, padėdami išsireikšti, parodyti ar paaiškinti tai, ką mėginame pasakyti, o visa tai, žinoma, sukeldavo visiems nemažai gardaus juoko.
Kartą atsitiktinai kažkas prabilo rusiškai, ir mes abu su Tomu tarytum savaime įsiliejome į tą pokalbį. Buvo tikras atradimas, kad abu suprantame ir gana gerai kalbame rusiškai.
Ir tada Tomas pasisakė, jog į Daniją prieš keletą mėnesių atvyko iš... Lietuvos!
Po keleto dienų būtent rusiškai Tomas pakvietė mane drauge papietauti. Buvau toli gražu nebe mergaičiukė, jaudintis tikrai nebuvo priežasties, tačiau prieš išeidama iš namų, paskutinįkart stabtelėjusi ties veidrodžiu, nužvelgiau save labai kritišku žvilgsniu: vis dėlto norėjau Tomui patikti.
Jis laukė manęs sutartoje vietoje. Pamatęs ateinančią, plačiai nusišypsojo. Pamaniau, kad toks, kokį jį išvydau, buvo labai panašus į mano svajonių vaikiną: aukštas, tamsiaplaukis, rudakis.
Kai išgėrėme po pirmąją taurę vyno, pradėjome klausinėti vienas kito gana asmeniškų dalykų. Pasmalsavau, iš kokios šalies Tomas atvyko. Įsivaizdavau jį esant pietietį – tokių ryškių bruožų vaikinas tikrai negalėjo būti estas ar latvis. Be to, rusiškai kalbėjo beveik be akcento. Ir tada Tomas pasisakė, jog į Daniją prieš keletą mėnesių atvyko iš... Lietuvos!
Išgirdusi tokią žinią aš vos neužspringau vynu ir pradėjau nepaliaujamai kosėti. Tomas išsigando, puolė prie manęs, norėdamas man padėti, tačiau nežinojo, kaip.
Kai galų gale atsipeikėjau, gražia lietuvių kalba pasakiau jam, kad toliau galime bendrauti lietuviškai. Jis taip apstulbo, kad net nerado žodžių, ir mudu ilgai juokėmės iš savo trikalbės pažinties, galų gale atvedusios prie gimtosios lietuvių kalbos... Tiesa, tuomet atsirado nedidelė problemėlė: paaiškėjo, kad jis – žemaitis, o aš – aukštaitė. Tačiau jei tik tokios bėdos tebūtų...
Dabar mes auginame dvi nuostabias mergytes. Abi netrukus pradės eiti į mokyklą. Mergaitės kieme ir darželyje bendrauja daniškai. Ir nors namuose kalbamės lietuviškai, jų lietuvių kalba silpnoka: painioja laikus, linksnius, galūnes...
Iš Lietuvos nuolat parsivežame lietuviškų knygelių. Skaitau jas, tačiau mūsų išdykėlės, norėdamos pasikalbėti tarpusavyje, vis dėlto mieliau kalbasi daniškai. Todėl mes su Tomu vis pakviečiame pas mus paviešėti jo mamą.
Manoji anyta – buvusi pradinių klasių mokytoja. Savo gebėjimu bendrauti su vaikais ji baigia palenkti mūsų mažąsias į savo pusę, ir jos vis dažniau tarpusavyje bendrauja lietuviškai.
Lietuva – neapsakomas traukos šaltinis, tačiau ir Danija jau spėjo tapti mūsų namais, tad nekuriame sugrįžimo į gimtinę planų. Nesvarbu, kokiame mieste gyvename. Svarbu, kad kalbame lietuviškai ir esame be galo laimingi.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „Dove“ įsteigtą prizą – plaukų priežiūros rinkinį sausiems ir pažeistiems plaukams „Dove Pure Care Dry Oil“ (prizo vertė – 30 eur).
Praturtinti vertingu makadamijų aliejumi „Dove Pure Care Dry Oil“ plaukų priežiūros produktai giliai drėkina ir maitina sausus plaukus suteikdami jiems šilko švelnumo ir sveiko žvilgesio, tačiau jų neapsunkindami.
Šią plaukų priežiūros produktų liniją sudaro plaukus puoselėjantys šampūnas, kondicionierius bei giliai maitinantis serumas, kuris gali būti naudojamas tiek ant drėgnų, tiek ant sausų plaukų.
Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su redakcija adresu konkursai@ji24.lt.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
