Labai gerai prisimenu tą vaikystės epizodą, kai išmokau skaityti. Sėdėjau darželyje tarp tokių pat mažiukų, krapštančių nosis ir rėkaujančių vienas ant kito, nepasidalinančių vienu ar kitu žaislu. Tačiau aš visada jaučiau ir buvau kitokia – mano rankose žaisdavo ne lėlės, bet it rudens lapai čežantys knygų puslapiai. Knygos, kurių dažniausiai niekam nereikėdavo. Suplėšytos, pavargusios, kartais visai naujos, spindinčiais viršeliais.
Tąkart laikydama vieną jų rankose, atsargiai jungdama raides, perskaičiau pirmąjį žodį ir atrodė, kad nušvito visas pasaulis. Gebėjimas skaityti atrodė toks neįtikėtinas! Viduje viskas kelis kartus apsivertė, kai pagaliau atradau paslaptį, kaip gimsta žodžiai. Man, darželinukei, tai buvo toks įspūdingas potyris, kad tą jausmą ilgai nešiojausi savo širdyje ir dar dabar kartais susimąstau, kaip toks paprastas dalykas gali dovanoti tikrą laimės jausmą.
Nuo tada nebeieškojau draugų, kai žinojau, kad visada galiu pasinerti į paralelinį pasaulį ir išgyventi tai, ko nepatirsiu realybėje. Buvau visiška knygų maniakė, kuri dar vaikystėje į biblioteką keliaudavo su karučiu, kad nejaustų to sekinančio sielos bado...
Užaugau su didele meile knygoms, gal todėl neišmokau tinkamai mylėti žmonių. Bent jau dabar taip mąstau. Galbūt norėjau to, kas netikra? Knygos – mokytojos, bet ar jos visada nuveda ten, kur norėtum būti?
Mano pirmoji santuoka žlugo, palikdama tik rudeninį kartėlį, – nuo išsiskyrimo tiesiog paniškai bijodavau rudens, kuris man asocijuodavosi su gilia jausmų duobe, iš kurios bandydama išsiropšti savo vidun privariau tikrą demonų pulką. Mano vyras tiesiog nebuvo sutvertas man, o aš jam, tačiau kažkodėl įsikibę vienas kito laikėmės net 15 metų. Kai išsiskyrėm, laisva nepasijutau. Veikiau įstrigusi, o ištrūkti norėjosi, ir net labai.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Įsivaizdavau ją kaip būsimą žmoną. Bet liko paniekinti jausmai ir tuščios lentynos“
Tačiau tais metais viskas buvo kitaip. Mėgstamoje kavinukėje pasidaviau mylimam ritualui – karameliniam varškės pyragui su migdolais, o skanaudama atsidaviau dar ir į knygos „rankas“. Klaidžiodama kažkur Anglijos laukuose ir sekdama herojų likimus (visgi, neįtikėtina, kaip skiriasi mūsų požiūris į pasaulį ir į tai, ką galime turėti, kad būtume laimingi), pajutau į mane įsmeigtą žvilgsnį.
Už mane bemaž daugiau kaip 10 metų jaunesnis (taip spėjau) vyrukas paklausė ar galėtų prisėsti ir pasikalbėti su manimi apie knygas. Nemeluosiu, kad buvau devintame danguje – juk mano vyrui, tiksliau, buvusiam vyrui knygos buvo ne tik neįdomios, jis jų nepageidavo namuose dėl kaupiamų dulkių. O man... Man senų dulkėtų knygų kvapas patiko kur kas labiau nei prabangiausi kvepalai.
Su Justu kalba apie tai, ką skaitėme ir dar norėtume perskaityti, išsivyniojo tarsi siūlų kamuolys, kurio atgal suvyti mes nebenorėjome. Ir ta aistra, hm, kad ir kaip tai buvo netikėta man pačiai, baigėsi pusryčiais mano namuose.
Taip pat skaitykite: „Ar padoru skirtis po 52-ejų santuokos metų?“ Santykių ekspertų komentaras
Tai buvo laikas, kai aš negalvojau nei apie ateitį, nei apie praeitį. Gyvenau lyg gerokai apsvaigusi nuo savo jausmų žmogui, kurį, atrodė, įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Su kuriuo arbatos puodelis ir pašnekesys man duodavo daugiau nei visas prabėgęs mano gyvenimas. Ta pilnatvė – dvasinė, emocinė ir, žinoma, meilės, užpildė mane iki pat pirštų galiukų. Troškau to žmogaus taip, kad net negalėjau kvėpuoti be skausmo, kai jo nebūdavo šalia.
Kaip gaila, jog nesupratai, kad mes abu jau buvome suradę tai, ko kiti žmonės ieško visą gyvenimą.
Vadinau jį „Tuo“ žmogumi, kadangi neiškart drįsau prasitarti savo artimiesiems, kad jis jaunesnis už mane net 15 metų. Ir tai tapo didžiausiu mano gyvenimo skausmu. Aš negalėjau negalvoti ir susitaikyti su tuo, kad jis mane iškeis į jaunesnę, negalėjau suvokti to, kad jis ateityje norės turėti vaikų, o juk man – tai jau praėjęs etapas, kuriam aš tvirtai užtrenkiau duris. Jaučiau, kad mes negalime būti kartu dėl tam tikrų visuomenės normų. Nenorėjau jam ir sau gadinti ateities – jo neišsipildę lūkesčiai būtų tapę tuo akmeniu, kuris nuskandintų mus abu. Aš negirdėjau, kai jis sakė, kad mano mintys tėra mano, o ne jo norų išraiška.
Taip pat skaitykite: Emocijų paleidimo instruktorius Rytis Lukoševičius: „Norite būti laimingi? Nebesinešiokite skausmo“
Pradėjome pyktis. Dūžtantys indai būtų buvusi menkiausia bėda. Skausmas, kurį vienas kitam pradėjome teikti, mane varė iš proto. Kol vieną dieną... Vieną dieną aš prabudau lovoje viena. Šalia manęs gulėjo rudeninių klevo lapų puokštė ir keli skubiai brūkštelėti žodžiai: „Žinau, kad mes turime būti kartu, tačiau ne visada žmonės sau leidžia būti laimingais. Tu pasirinkai paleisti mane, kad aš surasčiau savąją laimę. Kaip gaila, jog nesupratai, kad mes abu jau buvome suradę tai, ko kiti žmonės ieško visą gyvenimą. Ir metai čia nevaidino esminio vaidmens“.
Maniau išprotėsiu, palūšiu ir nebesugebėsiu pakilti. Auksinių klevo lapų kvapas mane dar ilgai varė iš proto, tačiau kai po metų pamačiau savo buvusią meilę švelniai bučiuojantį šviesiaplaukę moterį ir besiglaudžiantį prie jos pūpsančio pilvuko, supratau, kad mano pasaulis galutinai sudužo į šipulius.
Moteris, patyrusi tokią akistatą, kai vis dar myli, vėliau gali iškęsti viską. Tik aš jau nebežinojau, ar noriu taip kentėti. Emocijos mane gniuždė, tačiau ir vertė jausti, kad gyvenu, o ne tik egzistuoju.
Dėl mano baimės, įsitikinimų, primestų visuomenės normų, nerimo šiandien aš jaučiu, kaip mano skruostais rieda ašaros, kuriose skęstu it Alisa Stebuklų karalystėje. O jo žvilgsnis... Jo žvilgsnis buvo kur kas iškalbingesnis, ir jame aš pamačiau viltį, kurios dalelę palieku ir sau. Savo paralelinei meilės istorijai, kas būtų, jeigu būtų. Jeigu būčiau pasakius „taip“ manęs laukiančiai ateičiai...
Eglė
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai Druskininkų „Snow Arenos“ kuponą dviem. Dėl prizo atsiėmimo rašykite adresu konkursai@ji24.lt.
„Snow Arena“ – vienas įdomiausių ir patraukliausių Druskininkų turizmo objektų, tai vienintelis visus metus veikiantis žiemos pramogų kompleksas Baltijos šalyse. Čia veikia uždaros ir atviros lauko trasos, skirtos kalnų slidinėjimui ir snieglenčių sportui. Taip pat visus metus lankytojai kviečiami pramogauti didžiausiose pasaulyje „Snow parko“ uždarosose trasose.
Arenoje pramogų suras visa šeima: slidinėjimo mokykla, slidinėjimo inventoriaus nuomos punktas, vaikų pramogų parkas, restoranai – viskas po vienu stogu!
Čia daugybė pramogų vaikams ir jaunimui – naktiniai slidinėjimai, vaikų snieglenčių stovyklos, tarptautinės slalomo varžybos ir ekstremalios varžybos baidarėmis kalnų slidinėjimui skirtoje trasoje.
Daugiau informacijos – snowarena.lt
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
