Jaunystė. Esame ir buvome… Esu įsitikinusi, kad buvome per jauni. Nors dabar svarstau, kad galbūt būtent taip ir turėjo būti. Mokėmės toje pačioje gimnazijoje net ketverius metus, buvome bendraamžiai, tačiau jo niekada nepastebėjau iki tos lemtingos vasaros.
Tą vakarą mūsų draugų kompanijos susidūrė. Susidūrėme ir mes. Iškalbingumu niekada nesiskundžiau, o jis, pasirodo, mokėjo prajuokinti net ir patį liūdniausią. Nepajutau, kaip jis tapo draugu. Draugu, kurį vertinau, gerbiau ir žavėjausi. Kiekvieną vakarą prieš 21 valandą sulaukdavau jo žinutės su prašymu leisti jam prisijungti prie manęs su šuneliu.
Su kiekviena diena šuns vedžiojimas tapo vis ilgesniu procesu. Šypsausi prisiminusi tą išskirtinį mūsų vakarą, kai prie mano namų laiptinės po skėčiu pirmą kartą susidūrė ne tik žvilgsniai, bet ir lūpos. Tai buvo gražu. Neįsivaizduojantiems to jausmo – tai magiška. Mano širdis lyg vaikas ant batuto, pradėjo šokinėti dar sparčiau, o kojų piršteliai kaip išdavikai – nutirpo. Akys iš gėdos prisimerkė, o lietus, kaip tikras draugas, padėjo kuo greičiau ištarti „iki“. Kad ir kaip tai nuostabu, norėjau bėgti, kristi į lovą ir visą naktį šypsotis luboms.
Bijojau savo jausmų. Norėjau, kad liktume tik draugais. Mūsų skirtumai virto neperlipama siena tarp mūsų, bet jis buvo atkaklus. Kovojo dėl kiekvienos mano dėmesio minutės vis bandydamas įrodyti, kad nori būti tik su manimi. Taip pati bekovodama su noru būti kartu ir su skirtingais mūsų siekiais per pirmąsias Kalėdas padovanojau jam angelą. Tai turėjo simbolizuoti mano atsidavimą jam. Tik truputį kitaip nei jis to norėjo. Jau antrą Kalėdų dieną jis pamatė mane mieste su kitu...
Tada jis pasidavė... O aš, aš „išėjau iš proto“. Po pusmečio bandymų atstumti jį nenorėjau nieko kito, kaip pirmą kartą ištarti, kaip jį myliu. Galiausiai suvokiau tai, ką tiek ilgai bandžiau paslėpti. Slinko bemiegės naktys, užtinusios akys visur matė tik jį.
Jau nepamenu, kodėl galiausiai jis sutiko mane išklausyti, kur tai įvyko ir kaip. Svarbiausia, kad jis man atleido. Taip prasidėjo vieni už kitus gražesni draugystės metai. Tiesa, ne kartą už mūsų meilę mums teko susiremti su tais, kurie nepritarė sąjungai. Buvome nuklydę abu, bet tai, kas siejo mus du, nepaisant visų negandų, buvo stipriau. Galbūt banalu, tačiau mums visa tai buvo nauja. Studijuoti išvykome drauge. Laikui bėgant tapome tobula pora. Giminės vis juokais paklausdavo, kada pagaliau tos vestuvės, o kiti jau ir vaikų laukė.
Studijos, darbas ir namai. Mus abu visu svoriu užgulė rutina. Nuovargis ir buitis išstūmė visą grožį. O aš, pasak jo, tapau naivi. Naivi? Taip, naivi, nes vis kažko laukiau, tikėjausi ar netyčiom pasvajodavau. Turėdama laisvą valandą norėdavau užmigti jo glėby, o jis savo laisvą valandą atiduodavo kvailiems žaidimams prie kompiuterio. Ilgai tai toleravau, teisindama jį, kad tai normalus mūsų poilsis nuo aplinkos. Ir visgi pradėjau ilgėtis to tradiciškumo, to, ką turi visi, tik ne mes...
Po viešnagės pas močiutę kaime grįžau dar labiau jo išsiilgusi. Radau jį su ta pačia šaltumo siena. Jis nuėjo ilsėtis, o aš ligi pat paryčių pražiūrėjau romantinius filmus. Išsimiegojusi prabudau su viena mintimi – mums reikia pertraukos. Parašiau laišką ir duodama savaitės terminą išėjau pas sesę (iki tol ilgiausias išsiskyrimo laikas buvo viena para). Tą pačią dieną jis atskubėjo pas mane į darbą kaltindamas, kad aš turiu kitą ir kad susirinkčiau daiktus ir palikčiau jį. Buvo baisu. Nesugebėjau apsiginti. Nebuvau išgirsta. Klausydama jo tik šypsojausi. Galbūt tai buvo šoko pasekmė? Nežinau, bet viskas baigėsi. Jis vėl viską metė, tik dabar tam nebuvo priežasties.
Leidau jam galvoti tai ką jis susikūrė. Per daug jį mylėjau, kad leisčiau kankintis. Norėjau, kad jis būtu stiprus su visa neapykanta man. Juk mylintis žmogus klausytų? Jis turėtų norėti išgirsti tai, ką jam sakau...
Buvo sunku. Žinoma, visiems šypsojausi, pasakojau, kaip viskas gerai, o iš tiesų norėjosi tik pabėgti iš savo gyvenimo. Po pusmečio išvykau į užsienį. Trumpam. Man grįžus mūsų keliai vėl susidūrė. Beveik po metų laiko nusprendėm pabandyti dar kartą. Neskubėdami. Iš praeities sužinojau daug širdį draskančių niuansų. Ir visgi mano naivumas mus išskyrė. Buvo kita. Realybė buvo tokia, kuria netiki, kai sako tai svetimi. Nepaisant to, mes tęsėme naują pradžią. Buvau laiminga ir kažko pilna.
Vasaros pabaigoje nusprendžiau išvykti pas gimines į užsienį. Kaip jis pats su šypsena sakė: užsidirbsi mašinai ir gyvenimo pradžiai. Tad turbūt akivaizdu, jog jis mane labai palaikė. Išvykau, o jo žinutės aprimo po dviejų mėnesių. Praradau jį tyliai.
Grįžau, kaip ir žadėjusi, Kalėdoms, tačiau mes buvome svetimi. O tiksliau, mūsų nebebuvo. Net nesusitikome. Vėl praradau tą, kuris kažkada prisiekinėjo, jog nori būti tik su manimi.
Kas tai? Kvailas žaidimas? Ar malonu daužyti tą, kuris tau atsiduoda visa savo esybe? Aš vėl svetur. Atrodo ta pati aš, su ta pačia šypsena ir be skundų. Tik naivumą pakeitė abejingumas. Nebetikiu tų jausmų egzistavimu. Žinoma, nesu tyli ar iš tų nepatenkintų savo išvaizda, nors trūkumų turime visi, nesu viena. Aplink daug žmonių. Yra ir tas vienas, kurį išskirčiau kaip ypatingai gerą, tačiau nieko daugiau.
Vis dar laukiu laimingos istorijos pabaigos. Tačiau ji dar neparašyta… Maniškiai lapai pernelyg blankūs. Gyvenu vis kažko klausinėdama ir bandydama kuo ilgesniam laikui atitrūkti nuo realybės, nors ir vėl laukia grįžimas. Ir kas tada? Tik šimtai kelių ir nė vieno atsakymo. Tik tas beprasmis, išdavikas mano juokas ir, žinoma, plati šypsena…
Taigi teorija pasitvirtino. Po ketverių metų tenka rinktis vieną iš dviejų kelių: vestuvės arba skyrybos. Ir visada atsiras vienodai patenkintų ar nelaimingų.
Tiesa, mūsų istorijoje nėra kalto vieno asmens. Vienodai abu kalti ir įskaudinti. Išmokome pamilti kitą žmogų stipriau už save, tačiau niekas nepasakė formulės, kaip elgtis, kad tas kitas žmogus tai žinotų. Ir jei tai buvo toji tikroji ir vienintelė meilė, vadinasi, likome pasmerkti beprasmiam gyvenimui be antrosios širdies pusės.
Esame kiti, kitokie, nebe tie du kvaileliai, saujose laikantys vienas kito širdis...
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „Contigo“ įsteigtą prizą – „Rush“ linijos gertuvę. „Contigo“ kuriami puodeliai yra su patentuota „autoseal“ ir „autospout“ technologijomis – patogesniam gyvenimui.
- Gertuvė pagaminta nenaudojant Bisfenolio A.
- Patentuota Autoseal technologija apsaugo nuo skysčio pratekėjimo ir lašėjimo.
- Paprasta gerti – vienu paspaudimu.
- Dangtelį galima plauti indaplovėje.
- Pagaminta iš ypač patvaraus plastiko.
- Tūris 550ml.
Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.
Išgyvenote (ne)laimingą meilę, atsidūrėte painiame meilės trikampyje, su visomis smulkmenomis prisimenate kūdikio gimimą? Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@zlg.lt, portale publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti prizais.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
