Man tikrai taip nebus – visada save nuteikinėjau. Bet... Pasirodo, tai tik istorija, kokių yra šimtai.
Sutikusi jį, dar vidurinėje mokykloje, kažką pajutau. Simpatiją – kurią užgniaužiau tyliai savyje, nes jis buvo toks, kuris turi bet kurią... Tai kas gi į mane, tokią kaimo mergaitę, žiūrės.
Paskutinis skambutis, išleistuvės, studijos... Vėl susitikome tame pačiame universitete. Net ir apsigyvenę, pasirodo, buvome tame pačiame bendrabutyje, tad net nepajutome, kaip pradėjome daugiau bendrauti, susitikti vakarais.
Negalėjau perlipti per save. Jaučiausi tik atsarginis variantas, kuris tempia mūsų abiejų jausmus.
Įsimylėjau ir nemačiau nieko. Tik jį. Beveik visada buvome kartu – kas gali būti geriau. Taip susipažinome su vienas kito šeimomis. Šeimos buvo laimingos dėl mūsų, kaip ir mes patys. Bet...
Per dažni jo baliai privertė jį mesti mokslus, ką slėpiau nuo visų kitų ir apgaudinėjau save. Taip, aš likau tęsti studijų, o jis išvažiavo mokytis į kitą miestą. Skambindavau, rašydavau. Susitikdavome tik kartą per mėnesį – nesutapdavo mūsų grįžimo į rajoną laikas.
Dažniausiai aš pati pas jį lėkdavau. Nes mylėjau. Pasiilgdavau. Pasitikėjau. Pasirodo, jis tuo naudojosi. Skirtingi miestai paskatino jį pulti į kitos glėbį. Sužinojau. Buvau sutrypta ir sunaikinta. Bet...
Po jo grasinimų nusižudyti ir tikinimo, kad be manęs negyvens. Likau. Likau kartu su išdavusiu mane žmogumi. Verkdavau tyliai, slėpiau savo skausmą. Bijojau, kad tik jis ko nepasidarytų.
Tikėjausi, kad pamažu viską pamiršiu – juk savo draugystę statėme septynerius metus. Po visų nesklandumų ir baigę mokslus abu įsidarbinome. Aš vis dar jo laukdavau, grįžtančio iš nuolatinių komandiruočių. Mano draugai liko mieste. O aš... Aš grįžau į rajoną.
Mūsų santykiai tik blogėjo. Negalėjau perlipti per save. Jaučiausi tik atsarginis variantas, kuris tempia mūsų abiejų jausmus. Jaučiausi prisirišusi, bijojau vienatvės. Kalbėjau su juo apie savo vidinius išgyvenimus, bet jo paaiškinimas visada į viską būdavo toks – „neprisigalvok, viskas yra gerai“. Bet nė velnio nebuvo.
Ir tada, kai mažiausiai tikėjausi, atostogų metu į gimtinės kiemą užsuko nepažįstamas vyras. Stiprus, užtikrintas ir pasitikintis savimi. Ieškojo vandens šulinio, kuris buvo mūsų sklypo teritorijoje. Užkalbino. Padėjau jam rasti reikiamą vietą. Paklausė, ar aš vietinė ir ar galiu „sušelpti“ jam kavos. Žinoma, pagalvojau, kodėl gi ne.
Taip užsimezgė mūsų pažintis. Jis paprašė mano numerio, bet nedaviau, juk aš – užimta mergina, numerių nedalinu. Be to, ant jo piršto švietė vestuvinis žiedas...
Kitą dieną vėl sulaukiau jo vizito su tuo pačiu kavos prašymu. Paplepėjom, ir tiek. Numerio prašymas vėl liko bevaisis. Taip mūsų trumpa pažintis ir baigėsi. Bet negalėjau pamiršti jo akių, lengvo bendravimo.
Baigėsi ir mano atostogos. Išvykau į darbą. Ir tada... Mes susitikome darbe, mano darbo vietoje!
Taip pokalbis po pokalbio, diena iš dienos pietų metu susitikdavom. Jaučiau atradusi sau artimą sielą. Pasiryžau būti laisva ir džiaugtis gyvenimu viena, o ne su vaikinu, su kuriuo kartu augom, brendom, kuris manęs negirdėdavo ir nenorėjo girdėti, nors po tiek metų jau lyg ir turėjo suprasti iš žvilgsnio...
Mano „kiemo berniukas“ čia buvo niekuo dėtas – sprendimą skirtis su draugu priėmiau pati, ir jis apie tai net nežinojo. Kai nusprendžiau išlieti savo skausmus dėl meilės, nes jaučiausi palūžusi, jis pas mane atskubėjo su tuo metu, rodės, didesne bėda: „Mūsų su žmona skyrybų dokumentai jau ruošiami“. Kaip perkūnas iš giedro dangaus. Bet jis buvo ramus ir užtikrintas. „Jausmų nebeliko, kam kankintis?“ – jo ištarta frazė, kurią aš pati neseniai buvau ištarusi ir atlikusi atitinkamus veiksmus.
Gal tai likimas? O gal jį atsiuntė Tėtis, kuris saugo mane iš dangaus?..
Labai noriu tuo tikėti, nes dabar aš laiminga! Ir nesvarbu, kad esam apkalbinėjami, kaltinami ir nužiūrinėjami. Mums tiesiog gera kartu. Jaučiuosi radusi žmogų, kuris visada mane palaiko, supranta, saugo ir rūpinasi. Jaučiu radusi tą, kurį myliu!
Statuso AŠ nebėra, esame MES. Ir taip, mes jau turime bendrus namus ir svajojame apie savus vaikus. Esu laiminga su berniuku, kuris tiesiog atėjo į mano kiemą!
Norėčiau patarti ir jums, mielosios. Mylėkite save, nes visiškas atsidavimas vyrui stipriai sužeidžia. Būkite laimingos! O jeigu tokios nesijaučiate, vadinasi, reikia kažką keisti. Gyvenkim, o ne egzistuokim! Gal tada ir į jūsų kiemą užsuks jūsų „kiemo berniukas“!
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „L'Occitane“ įsteigtą prizą – bijūnų veido prausiklį ir bijūnų veido kremą (prizo vertė – 30 eur).
„L'Occitane“ tyrimų laboratorija atrado tobulą bijūnų ekstraktą, kuriuo praturtino naujuosius grožio produktus veidui. Kolekcija „Peony Perfecting“ – tai patentuotas ekstraktas, kuris akimirksniu pagerina odos būklę, tobulina odos trūkumus bei suvienodina veido odos natūralią spalvą.
Daugiau produktų ieškokite čia.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalyti savo meilės patirtimis?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
