Su savo Simu susipažinau labai seniai, bet pamilau jį tik prieš porą metų. Vasarą matydavom vienas kitą, kai būdavau pas močiutę, tada dar mokiausi mokykloje. Bet niekada nesam bendravę.
Atsimenu jį, nes amžinai eidamas pro šalį mėtydavosi akmenukais, o būdamas draugų kompanijoje nesidrovėdavo ir pasišaipyti. Bet manęs tai nejaudino, dabar aš net neatsimenu, kaip jis tada atrodė.
Laikui bėgant, pas močiutę važiuodavau vis rečiau, todėl Simą išvis pamiršau. Ir tik po kelerių metų sutikau jį savo universitete. Atsimenu, net nepažinau jo, o jis mane iškart prisiminė. Pakvietė nueiti kavos – lyg atsiprašymo ženklas už visus mėtytus akmenukus ir įžeidimus.
Prisimenu kiekvieną to vakaro smulkmeną. Eidama į pasimatymą visiškai nieko nesitikėjau ir net laukiau, kad vakaras greičiau praeitų, nes laukė daugybė darbų. Simas net nebuvo mano skonio. Tačiau nors į susitikimą atėjau visiškai abejinga, išėjau su plačiausia šypsena veide.
Kaip viskas buvo? Daugiausia kalbėjo jis, o mano galvoje buvo visiškai tuščia. Man, šiaip jau kišenėje žodžio neieškančiai merginai, burna buvo tarsi vandens prisemta. Jam nusukus žvilgsnį, stebėdavau jo profilį ir galvodavau: „Oho, jis tikrai gražus!“.
Bet labiausiai mane sužavėjo jo būdas, tas senovinis džentelmeniškumas, kurio taip pasigesdavau kituose vaikinuose. Jis prajuokindavo kas minutę! Buvo visai kitoks nei visi – jam natūraliai ėjosi elgtis su manimi švelniai, be saiko nežarstydavo komplimentų, o aš juos dėl to tik dar labiau vertinau, buvo toks tikras, visada pasitikdavo ir palydėdavo, labai drąsus, niekada neleisdavo mokėti man. Labai nuoširdus.
Akimirksniu jį pamilau. O jis, kaip teigė, – mane. Sakė, jam patikau jau tada, kai dar paaugliai susitikdavome pas močiutę.
Buvau laimingiausia pasaulyje. Mano geriausia draugė Ainė sakydavo, kad man labai pasisekė, jis – kiekvienos merginos svajonė.
Pusę vasaros praleidom su jo draugais prie jūros, niekada nepamiršiu jaukių vakarų ant šalto smėlio stebint saulėlydį, apsikabinimų, švelnių bučinių. Lygiai taip pat nepamiršiu ir to, kaip jis mane įskaudino.
Mano geriausia draugė Ainė sakydavo, kad man labai pasisekė, jis – kiekvienos merginos svajonė.
Kartą, kai jau gyvenom kartu, grįžusi namo anksčiau nei visada, kambary išgirdau keistus garsus. Kažkas kikeno, šnabždėjosi, girdėjosi moteriškas balsas... Pirma mintis kilo, kad gal Simo draugas, kuris laikinai gyveno su mumis, atsivedė panelę, bet tada suvokiau, kad jis būtų savo kambaryje, o ne mūsų. Mūsų kambaryje galėjo būti tik pats Simas.
Man nutirpo visas kūnas, nežinojau, ką daryti. Norėjosi įsiveržti į kambarį, bet per daug bijojau vaizdo, kurį pamatysiu. Išeiti irgi negalėjau, o gal ten ne jis? Todėl nuėjau palaukti į virtuvę.
Netrukus pasigirdo žingsniai ir pasirodė pusnuogis Simas. Pamatęs mane, sustojo kaip įbestas.
– Ką tu čia veiki?
– Laukiu, kada galėsiu pasiimti savo daiktus iš savo kambario.
– Saulyt, viskas…
Tačiau aš jo neklausiau ir prasibroviau kambario link. Nenorėjau užklupti tos moters, bet, kita vertus, čia buvo mano namai. Todėl įpuoliau į kambarį.
Dabar aš sustojau kaip įbesta. Ant lovos sėdėjo Ainė – geriausia mano draugė. Dieve, kaip bjauriai jaučiausi, negalėjau patikėti. Du žmonės, kuriuos mylėjau labiausiai, dabar mylėjo vienas kitą, o aš likau nuošaly.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Mano lauktas pasimatymas prasidėjo netikėtai“
Neatsimenu, kaip išėjau iš buto, kaip kitą dieną tuščiuose namuose susirinkau svarbiausius daiktus. Neverkiau, netūžau, tiesiog jaučiau visišką tuštumą. Per kelias dienas sutvarkiau dokumentus ir su mainų programa išvykau metams į Portugaliją.
Kokį mėnesį buvau viskam abejinga, o paskui ilgai verkdavau naktimis. Neatsakiau nė į vieną jų žinutę. Tiesą pasakius, tikėjausi, kad labiau jiems rūpėsiu, šmėsteldavo mintis, kad gal išėjusi iš namų pamatysiu laukiantį Simą. Bet to nebuvo.
Du žmonės, kuriuos mylėjau labiausiai, dabar mylėjo vienas kitą, o aš likau nuošaly.
Ilgai, bet pamažėle Portugalijoj nauji draugai, gamta, veiklos padėjo užmiršti Lietuvą. Prisiminimai blanko, širdį skaudėjo vis mažiau. Bet nei atleidau, nei pamiršau…
Koks mano istorijos moralas? Neatiduokite viso savęs nė vienam žmogui, kad ir kaip jis atstotų jums visą pasaulį, nes jei jis kada išeis, išsineš ir visą jus.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai Druskininkų gydyklos įsteigtą prizą – sveikatingumo procedūrų kompleksą dviem „Auksinės akimirkos“ (trukmė 90 min.).
Tai mineralinio vandens baseinas su srovėmis, garinė pirtis, kūno prausimas ir įtrynimas medumi arba šveičiamasis kūno masažas su druskos ar medaus mišiniu, 10 min. maitinamasis kūno odos masažas.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
